Pūga, lyg ant savęs supykus,
Suktinis jos – langais, stogais…
O gatvėse – grožybių pikas
Ir supratimas, tuoj pareis
Kalėdos snieginos. Girliandos
Lūkestį supa. Nepažint, –
Mintį neriu ant gatvės lempos, –
Iš naujo gėris žemėj gims, –
Uodžiu šiemečio šieno kvapą, –
Mažam tvartelyje visi:
Praradę, radę, vakar tapę
Laimingais, raudantys, basi
Ir tie, ką knygų vystau lapais,
Grįš Kūčių vakaro dvasia.
Pūga nurims, – šiurena, seka
Iš paskos man šilta, tiesa, –
Ir būsim viens kitu aptekę,
Tarsi dangus... Žvaigžde šviesia.