Ot Kalėdos mano kieme!
Visos pušys – didesnės, mažesnės –
žvakes išsikėlė ir tuoj tuoj uždegs jas.
Vos vėjas padyksta – 
prisninga pienių pūkais ir žilvičių pūkeliais.
Snaigės paklysta žvakių liepsnose
ir pasilieka. Netirpsta.
Drugelis – stiklinis žaisliukas – ieško šakos, kad žiūrėtųs iš tolo. 
Ir iš arti.
Ir kitas – toks pat – žvakes pašokdina.
O vakare, žinau, žvaigždę daugkampę užkels grambuoliai.
Į pačią padangės viršūnę. 
Eglės laikrodžio vėlyva gegutė valandas
suskaičiuos.
Ir metus.
Tokios Kalėdos pušyne.
Gegužę. 
Kas dieną – jei noriu.