Ko reikėjo
Sėklai jausmo, minties manyje?
Šilto spindulio glostymo? Žaibo?
Taip, išvydau žvaigždes danguje
Ir stebėjau, kaip paukščiai ten skraido.
Ir suplėšiau tada aš lukštus,
Kietas kiautas skeveldromis žiro —
Šitaip kvietė išvystas dangus,
Na, o šaknys į gelmenis niro.
Augau? Gal. Užsimiršus darbuos apsvaigau.
Laiko srautas skalavo ir plovė.
Nepasiekiau, atrodo, dangaus,
Nes namai — pragarai ir tvirtovė.
O dabar, kai neliko sulos,
Aš stebiu, kaip vaikai skristi kyla
Ir nuglostytuos meile namuos
Sutinku švento jausmo nedalomą tylą.