Būties prasmė pavasaryje net kukliuos žieduos,
Paslaptyje sulos, kuri lukštus suplėšo
Ir džiugesy, kai norisi giedot,
Kai tu matai tiktai draugus, kur gali būti priešai.
Saldybe oro kvapsnio juk svaigstu
Nuo pat ankstyvo – laiminančio ryto,
Nes kur pažvelgsi – tūkstančiai žiedų,
Kurių vainiklapiai po kojom nenukrito.
Zenitas ten – kažkur aukštai aukštai
Užu šilkų šviežios sodrios lapijos.
Net jei būties prasmės nepamatai,
Kukliom žolėm ji kulkšnį apsivijo.
Gal neskubėk, sustok ir pasvajok,
Pasimatuok, pavasario ar likę.
Būties prasmė net ir kukliuos žieduos.
Gal ir tavieji sieloj nesunykę...