Jie eina, eina, eina.
Juodi.
Prie pat žemės, per sprindį virš namo.
Užkliūna.
Už eglės, už kelio ir stogo užkliūna.
Bijau pažiūrėt, užsimerkiu – išdraskė ir namą, ir eglę, ir 
kelią?

Laikosi stoiškai. 

Laukiu – gal prakals, gal pramuš šviesos smaigalys
nors vieną tą sunkiai juodą.
Juk yra jis kažkur. Tas smaigalys.
Spindulys. Ieties aštrumas.
Ten.

Juodi ir pilni vandens lyg pykčio –
nepakeltum to švino –
jie eina, eina.

Juk yra jis kažkur. Tas smaigalys.
Spindulys. Ieties aštrumas.
Ten.
Nedingo – nebūna taip, kad 
nebūtų.

Neprasikala.

Tik švinas pravirksta
Sunkiai, piktai, nekenčiant.
Iš skausmo 

sustaugiant
Su vėju, kad eglė prigultų prie
žemės. 

Lyja.
Išlyja.
Išdygsta šviesa.

Išlyja.
Išdygsta šviesa.