Tai žydėjo sodely žiedai,
Švelniai glostė juos rytmečio saulė.
Žvelgė tulpė pakilus aukštai,
Rodės, žiedas netilptų į saują.
 
Lyg kariai stiebės lysvėj narcizai,
Auksu švietė iškelti šalmai.
Jei galėtų, žygiuotų, kas žino,
Kur vilioja gražuolius sapnai.
 
Viskas buvo gražu, buvo gera
Šaukt pavasariui – tu nuostabus!
Skriskit bitės ir neškit nektarą,
Po žiemos jis kaip niekad saldus!
 
Nepasakė, tik niekas nesakė,
Kad žydėti ir džiaugtis anksti.
Per anksti gobtis baltąją skarą
Lauko slyvai pačiam pakrašty.
 
Iš užu miško, kažkur iš platybių
Atskubėjo klastingas šiaurys,
Snigo naktį ir dieną dar snigo,
Sodo gėlės užmerkė akis.
 
Gėlės linko, prie žemės nulinko,
Neišlaikė žiedeliai naštos.
Liūdi sodas ir aš nelaimingas,
Dėl tokios netikėtos gėlos.
...........................................
Tai žydėjo sodely žiedai,
Švelniai glostė juos rytmečio saulė…
Saule saule, kur tu pradingai?
Nešk žemelei žydėjimą naują.