Kai žiūri į Mėnulį pro žiūronus, matosi jo krateriai, „jūros”, kalnai. Jeigu žiūronai labai geri. Taip sako. Nesiginčiju, gal ir matosi. Nors aš labiau už tai, kad tai Žemės atmosferos reiškinių žaismas. Juolab, kad aš nežiūriu pro žiūronus į Mėnulį. Nežiūriu pro žiūronus išvis. Ir be žiūronų  į Mėnulį nežiūriu.

Ir dar sako, kad nuo rūsio matosi Sitkūnų bokštai, vaiskiu oru net plika akimi. Labai gali būti! Ir kad tai labai svarbu susiorientuojant geografiškai. Ir dar svarbu naktį matyt miesto pašvaistę – svarbu irgi geografiškai, vyrams ypač. Nesiginčysiu – turbūt svarbu. Bet nežiūriu. 

O dar Marse yra vandens. O gal buvo? Ir kad ten greičiausiai buvo gyvybė ir net greičiausiai kokiu nors formatu mąstanti. Ir kad Žemės turbūt laukia tas pats likimas. Na, kad kažkas sakys – ten buvo vandens. 

Ir žinot dar ką? Ogi koks skirtumas! Koks skirtumas Sitkūnų bokštai geografiškai, Mėnulio krateriai ir vanduo Marse? 

Ten, gale namo slyva žydi kaip išprotėjusi – balta nuotaka. Šiandien! Tarp žiedų žvirbliai ginčijasi – kvailiukai. Dabar! 
Ir prie daržinės sienos geltonuoja išsišiepusios pirmosios  saulės–pienės. Ir tuoj tuoj, štai po šito balandžio atšalimo bus visa pienių jūra. Geltona, nuo pasaulio krašto iki krašto. Galėsim braidžiot – kojos iki kelių bus geltonos. Po to jas, pavirtusias pūkeliais, nupūs vėjas ir jau  atsiras rudens nuojauta. Tokia dar mažytė nuojautėlė. Reiks palaukt žiogų.

O kitą kartą gal pažiūrėsiu ir  į Mėnulį. Paskaitysiu apie Marsą ir net australopitekus.