Jau nubraukė reikli pavasarėjimo ranka
Būties pernykštės kailį, šiurpstantį ražienom.
Šypsais liūdnai. Tarsi prisimeni kažką —
Tyloj kaip karceryje sėdime po vieną.
Aš nepaklausiu, tu nepasakai,
Abu mąstydami sužiūrame į tolį.
Anam krante ažūriniai beržų šilkai
Ir debesynai, į gelmes įpuolę.
O tu šypsaisi. Atmenu ir aš,
Kaip žibuokliavome prieš daugel daugel metų.
Iš to pavasario išliko ne kažkas —
Tai, kas be žodžių praeitį nusako.
Anei atimti, anei kaip paneigt
Pavasarėjimą, kurs vėl ir vėl kartojas.
Šypsaus ir aš, nors nieko nesakei —
Aš juk žinau, kas tavo mylimoji...