Iš tiesų visai čia ne apie šaukštelį. Čia apie žmones – kaip ir viska kita. Nes kai rašai  nors ir apie  žvirblius – visvien apie žmones išeina. O čia – apie žmones ir jų daiktus. Nors ne, greičiau apie daiktus ir jų žmones. Taip, šitaip jau bus tiksliau. 

  Mes nuo galvos iki kojų apsikrovę daiktais. Daugybės, ko gero net daugumos iš jų mums nereikia. Na ką dabar – yra daiktas – nemesi gi. Randa jis kokį kamputį ir tūno apdulkėjęs. Ar tai virtuvinis kombainas tris bananus per visą gyvenimą sutrynęs, ar keramikinis kamštis vynui, loterijoj laimėtas – toks visas jo nuopelnas.

   O yra daiktų, kurie glūdi tam savo kamputy ir laukia galbūt tos vienos dienos, kai jie bus svarbiausi. Yra štai mano spintutėj po televizorium tokia dėžutė, o joje – seni seni užrašai iš paskaitų. Su kvailais komentarais paraštėse – kvailais piešinukais, kvailais eiliukais, kvailais nedaugeliui suprantamais ženkliukais. Per laiką jie visi tikrai netapo gudresni. Ir niekam jie neįdomūs, niekam jie nereikalingi, visiems giliai nereikšmingi. Beveik visiems. Bet buvo tų užrašų, popierėlių ir sąsiuvinių gyvenime toks vienas vakaras, kai trys jau visai  nejaunos, sakykim, merginos išsidėliojo tuos popierėlius, užrašiukus ir susėdusios prie žvakių ir taurių prisiminė kiekvienos raidės istoriją, kiekvieną pasakojimą ir meilę, kurių kiekvienas vedė tolyn, gylyn į praeitį, pas draugus, grupiokus, dėstytojus – mirusius ir gyvus. Ir jos iki paryčių juokėsi ir verkė. Tos nejaunos–jaunos merginos. Juk tos vienintelės dienos gyvenime laukė tie popierėliai. Sulaukė ir vėl atgulė atgal į dėžutę. Ir tokią kažkur užkištą dėžutę ar pamestą atminties stalčiuką  kiekvienas juk turim – tam vieninteliam vakarui. 

  O yra kitokių daiktų. Pavyzdžiui kabo ant sienos stilizuota puošni turkiška akis. Senuose namuose kabėjo, naujuose irgi vietą rado. Neva saugo namus nuo pikto, gal laimę neša. Nene, neatsivežiau aš jos Turkijos kurorto. Gavom dovanų iš labai mielo ir šilto juodaakio berniuko Efės, vaiko, kuris pas mus svečiavosi tik savaitę, bet stebuklingai praplėtė pasaulį, padėjo atsikratyti stigmų ir išankstinių nusistatymų. Ir kiekvienąkart, slystant žvilgsniui pro tą mėlyną stiklinę turkišką akį, šmėsteli galvoj vienas žodis – Efė. Šiltai. 

O kiek tokių smulkmenų – vazelių, akmenėlių, nuotraukų, gėlių vazonuose… Kiekvienas jų – vardas, žmogus. Istorija. Ir stovi kukliai, šildo. Reikalingi kažkam vienam. 

  O dabar apie šaukštelį. Stalo įrankių stalčiuje turiu turiu tokius keturis melchiorinius šaukštelius – visiškai klasikinius, visiškai įprastus jų laikmečiui. Tokius prieš 50 metų turbūt daugelis turėjo – laikė šventėms, svečiams. Ir aš tokius atsivežiau iš mamos namų. Greičiausiai buvo šeši, bet gal išsimetė kur su torto  likučiais iš lėkštučių. Šaukšteliai pas mane gyvena – jokiems ne svečiams, ne baliams. Kasdienai. Ir kaskart, kai imu šaukštelį – širdy kažkas suvirpa, krūpteli, spusteli. Būtent širdy jaučiu tą prisilietimą (parestezijos, psichosomatika?). Ir tada atsirakina koks nors prisiminimas. Ir būtinai šiltasšiltas, mielasmielas. Štai vakar rytą buvau mažytė, gal trejų. Ant grindų – dar neišsuktas naujas vilnonis didžiulis klimimas. Tokius kabindavo ant sienos, bet pas mus jis snt grindų ir liko. Iš jo galo – guminio stirniuko ir gaidžio urvas–slėptuvė. Nuo vilko (vilkas – du mano „vaikštantys” pirštukai). Aš sergu, kaklas ir ausis aprišti ir mama iš „sidabrinio” šaukštelio vis atneša kažko išgert. Kažko šilto ir skanaus. 

  Tokia jauna mama.

  Štai toks vaizdelis vakar atsirakino. Ir kiek namie tokių daikčiukų – rakčiukų… Jie neprašomi vis atrakina atminties stalčiukus, spintutes, komodytes ir traukia iš ten vaikystę, jaunystę. Tėvai ten jauni ir būtinai linksmi, seneliai į svečius ateina ir slapta neša saldainius. Eglutės per Naujus kvepia mišku ir mandarinais ir tupi po jomis vatinis senis šaltis su snieguole. 

  Ir kuo ilgiau gyveni, žmogau, tuo labiau pildosi ta raktelių skrynelė. 

Taip ir apsikrauni… senstantis pilieti.