Ryte budau, lyg virbu dūrė: po paraliais! 
Ir kam gi keikt gyvenimą, kurių galų? – 
Tostą pakėliau už tave – kavos puodelį, – 
Suprask, spaudimas – normalus, mylėt galiu. 

Te lipa ant tų pjedestalų „gražūs ponai“, 
O man ir apverstos bačkos šiandien užteks. 
Ar ubagais vadinsimės mes, ar masonais, 
Ant duobės krašto viską juk palikti teks.

Taigi, dabar nubudusi, nepilstau nuodo, 
Likimas nepašykšti mėlyno dangaus.
Ir nesvarbu, gyvenimas, būn, špygą rodo,
Jo penkių pirštų kombinacijoj daugiau... brangaus.