Kaip be tavęs surasiu būtą lygsvarą,
Kada po kojomis pradėjus žemė suptis?
Bet kokį potvynį ilgėjimosi išgeriu
Ir kietą nuosprendį kaip šašą nusilupsiu,
Nes trukdo, trikdo net ne rūbas — oda,
Kada pavasaris ir juda, kruta syvai.
Kai pirmas žaibas dangų pilką skrodža,
Kai saulė tikrina — kas gyvas, kas — negyvas?
Nuo šypsnio šviečia persimainęs veidas,
Kai ateini į sapną ar į mintį.
Tu — mano lygsvara net saulei besileidžiant,
Visus svyravimus gali jei nuraminti.