Koks išsiilgęs sodas laukia spindulių.
Išbrinkęs pumpuras tuoj išsiners iš kiauto,
Ir jausmas toks, lyg vėl svajot galiu,
Turėti lūkesčių ir dar stebuklo laukti,
Lyg būčiau aš gaivinama sulos,
Gyventi žadinama lietumi ir vėju,
Lyg man vaniklapiai visus takus užklos
Ir pasmalsaus, ar dar neatjaunėjau?
Kamanės, bitės lėbaus nektare,
Lai neilgai — tik dieną, antrą, trečią,
Čia, spindulių prigaudžiusiam sode —
Tarytum Rojuj. Aš viešnia, tu — svečias.
Graudoka? Liūdna? Ne, taip nemanau.
Jau kiek pavasarių išnirt iš odos kvietė?
Kiekvienas pumpuras, nuglostytas dangaus,
Yra palaimintas prasmingai užderėti.