Kol buvo gyvas mūsų vokiečių aviganis, Dakas – vardu, ryte nubusdavau su viena, bet baisia mintimi: šiandien atrasiu lavoną ar ne? Teritoriją jis saugojo, net nuo vabalų, o jau apie kates (jų pilna mūsų gatvėje) nė nešnekėk, jei kuri papuolė į nasrus, laidok! Tvora aplink namų valdą buvo jo voljeras. Tikras kiemo imperatorius. Šuo savo pareigą atiko netgi per daug uoliai, kiekviena pėda buvo saugoma. Vasaros naktimis galėjai miegoti atdaromis durimis, niekas nebūtų pro jį praėjęs. Deja, šunys, kaip ir žmonės, turi savo atitinkamą misiją šioje žemėje.

   Ir man, pagalvosite esu kvaila, nieko tokio, atrodo, kad žmogaus ir gyvūno pažintis turi kažkokią tai mistinę prasmę. Gali jų neieškoti, tave jie patys atranda. Tuo esu šventai įsitikinusi. Taip juk buvo ir su tuo rainu katinuku, kuris vėliau buvo pavadintas – Vaska. Nepasakyčiau, kad jis buvo benamis, greičiau kieminis, nes į namų vidų jo šeimininkai neįsileido. Kaip ir visų kitų, kuriuos atvedė jų, į gatvę išmesta, kilminga mėlynakė Siamo katė.

   Vaska buvo vos poros mėnesių, kai jo uodegą privėrė durimis taip, kad ji lūžo. Sutapo, kad tokiu nelemtu metu, užėjau į tą kiemą ir girdėjau jo, širdį veriantį, kniauksmą. Taip ir įstrigo man kačiuko akys, kuriose buvo tiek skausmo ir maldavimo padėti jam. Bet to kiemo žmonės buvo abejingi, nors dėl jo nelaimės buvo kalti, gyvūno skausmui. Tik niekas taip ir nepasirūpino sumažinti jo skausmo.. Taip ir liko styroti jo uodegėlė sulinkusi į klaustuką. Įsivaizduoju, ką tada jis iškentė. Nesuprantu, kokia turi būti žiauri žmogaus širdis, ne veltui liaudyje sakoma, „pažiūrėk kaip žmogus elgiasi su gyvūnu, žinosi kaip elgsis su tavimi“. Sutikai tokį ir suk į šalį, nepagailės, jei taip šaltai gali žiūrėti į gyvo kančią ir niekuo jam nepadėti.

   Vieną dieną Vaska netikėtai pasirodė mano kieme. Pasibaisėjau, pro nušiurusį kailį, kuris buvo kaip pakulos, o ir tos pačios smuko, kiaurai švietėsi kaulai. Atrodo, mėsos ant jų nebuvo nė gramo, o ir akys jau, matyt, nuo bado, varvančios. Visa savo sumenkusia esybe rodė nepasitikėjimą žmogumi. Tad ir prieš mane, nebuvau išskirtinė, jis stovėjo labai karingai nusiteikęs, tarsi skrosdamas žvilgsniu ir gailiai miaukė. Matyt, ieškojo paskutinės pagalbos. Supratau, mirtis, jau stovi už kampo. Nors ir su baime, bet pabandžiau tiesti ranką, kad jį paglostyti, bet taip kirto nagais, kad po to, dar ilgai, jaučiau „bendravimo malonumą“. Nebeužtikau, tik padėjau indelį su ėdalu ir paėjau į šalį. Taip ir prasidėjo toji mūsų draugystė. Katinas sekiojo paskui mane, bet vis iš tolo, artyn neprisileido.

   Ilgai mudu buvom tais „nedraugais“, gi niekaip nesuradome „gamtos ryšio“. Nors aš jį šėriau, girdžiau... nė velnio jis manimi nepasitikėjo. O jau apie priglaudimą savo namuose, tada juk spaudė tikrai nemažas šaltis, tai nebuvo nė kalbos, skersakiavo, nė nebandyk prisišaukti. Tad nutariau sukalti jam namuką žiemojimui. Pagalvojau: ant šilto pakloto vis bus šis tas, nors naktimis turės kur pasislėpti. Pasirodo, kad „kašaras“ nebuvo kvailas, jau pirmą rytą pamačiau, kaip išlindę iš tų savo „valdų“, rąžėsi.

   Taip mano gyvenime ir atsirado lietuviškas katinas, tik rusišku vardu (gi gimė tai rusų kieme) – Vaska, kuris šiuo metu murkdamas glaustosi aplink kojas ir laukia, kad jam pakasyčiau ausį, paglostyčiau blizgantį kailį. Mano Vasiūtka dabar jau nebebijo užeiti į namus. Na, dar ne visam apsigyveno, užsuka tik paėsti, bet ilgainiui, bent jau aš taip tikiuosi, taps pilnateisiu mūsų šeimos nariu. Na ir kas, kad ta ausis jam, kaip ir visiems benamiams, pakirpta? Juk jis dabar yra toks šaunus katinas, kaip mano babytė sakytų, „atrodo dabar lyg pančiaka pilna cibulių, kaulo neužgriebsi“.

   O gal Vaska, gudrus gi tas geltonakis, nes vargo daug matęs, nutuokia, kad jo naujoji bičiulė vaikystėje skaitė prancūzų piloto, rašytojo Antuano de sent egziuperi „Mažąjį princą“. Ir iki dabar dar atsimena joje išsakytą paprastą tiesą „matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi“ ir jei „ tu mane prisijaukinai, mudu tapome vienas kitam reikalingi. Tu esi man vienintelė pasaulyje. Aš esu tau vienintelis pasaulyje“.