Nebėk, gatve, be šaliko ir batų —
Mes niekada nebuvome kartu;
Net šaltas miestas nepasveikins
Naujos aušros tavo šypsenoj.

Nebėk, gatve — toli aš išvykstu —
Mes niekada nebūsime kartu;
Aš vėl viena tamsoj gyvensiu —
Ar gali mane pamiršti ir tu?

Tolimi vėjai gal dainuos vardus,
O mes sugriovėme visus miestus —
Dabar gyvenk be mano veido,
Nes nebeliko nė vieno sveiko tilto.

Ryto atspindys mažam lietaus laše,
O mūsų niekada nebuvo šalia;
Rūke paskendę bokštai ir stogai —
Mane į tolį išlydės tik paukščiai.

Nebėk, gatve, per šaltą miestą,
Kol nesibaigė mano sapnas —
Jau nepamenu tavęs daugiau...
Ar gali mane pamiršti ir tu?..