Kiekvieną pavasarį tavosios pasakos grįžta, mamule,
Ant sparno pavargusio paukščio klajūno,
Ant žiedlapio žydinčio sodo.
Nors mintys išrykšta it marškos atbrizgusios siūlai,
Menu, kaip mes sėdim šalia
Namuose ant nuzulinto suolo,
Už lango jau temsta, ten pila lietus, siaučia vėtra,
O tavo lopšinėj užglostantis baimes švelnumas.
Tu skalsiai nutilsti,
Kai laikas mane išlydėti,
Kai aš negrįžtu taip ilgai,
Kol iš sodo belieka liepsnojantis putino uogomis krūmas.
Ne, tu nežinai,
Kad aš tavo lopšinę daug kartų saviesiems vaikams pakartojau,
Kai manosiois mintys — it marškos atbrizgusios siūlai,
Nes jausmas, man tavo įduotas,
Su paukščiais išskris į rytojų,
Kai gausiu patirt realybėj,
Kuo pasakos baigias mamulei.