Po medžių lajų skėčiais neprasiskverbia dulksna
Ir ten saugu priglusti lyg po stogu lizdui.
Pilkoji valanda. Jau merkiasi praeinanti diena,
Smalsiam stebėtojui atimdama malonę visą.
Iš po nakties drungnos bus žalumos tirščiau,
Ūgliukų pirštai stiebsis siekti dangų.
Ar beatskirsiu – sapnavau kažką ar pamačiau,
Kai lapas lapą sergėdamas dangsto?
Štai vėjo gūsis judina šakas
Ir susitvenkęs lašas iš aukštai nukrinta.
It išskubėdamas į sapną tas „kažkas“
Klaidina mintį lajų labirintuos.
Ir taip ramu, taip migdančiai ramu,
Kad buvę rūpesčiai minkštais šešėliais tirpsta –
Bus vėl diena virš paukštiškų namų
Ir siekti dangų stiebsis medžio ūglių pirštai.