Nevėžio krantuose pražydo ievos,
Žiedų debesimi netruks nubalt šlaitai.
Džiaukis žmogau, gražiausios tavo dienos,
Svaigiam ievų kvape – jaunystės vakarai.
 
Tekės Nevėžis, nauja jėga pakilęs,
Spindės žiedai virpėjime bangų.
Tu ne tamsus, dabar esi nušvitęs
Nuo krantuose nusvirusių ievų.
 
Skubės dešimtmečiai į nežinios bedugnę,
Tiktai ne tau, ne tau laikai blogi.
Pavasariai ateis ir ievos bus kaip buvę,
Tik taip mylėt mokės gal ne visi.
 
Kai žydi ievos ateiki prie Nevėžio,
Jo bangose tiek plaukiančio dangaus.
Oras kvepės, kaip niekad kad kvepėjo,
Pavargusius pečius balta skara apgaubs.