Tarsi nedrąsiai skleidžias baltas žiedas,
Lyg netikėdamas sušilusia diena.
Bijodamas, kad mėnesienos pieva
Iš pasalų atslinks nakties šalna.
 
O saulė žadina ir švelniai glosto
Senolę slyvą miško pakrašty:
Laukinė tu, bet šįkart būk pirmoji
Pražydusi balandžio vidury.
 
Vos kylanti žolė, belapiai medžiai,
Tarp jų eglaitė su žalia skraiste.
Dabar ir ji, kaip kad jaunėlė sesė,
Baltuoja apsisiautus drobule.
 
............................................
Nesustabdyti rytmečio žydėjimo,
Dangaus kely klajoklių debesų.
Aidės šlaitai paukščių giesmių skambėjimu,
Nubalinti pavasario žiedų.