Migloti atminimai tarsi be sezono,
Ir nedrąsu bekelt kaip viltį žalią ryškų šilką.
Išbyra liūdeys ir išmintis pro žvilgsnį tarsi mes aguonos.
Be datų dienos – prakeikimas ilgas,
Bet nei jėgų, nei valios, nei drąsos užmigti.
Keisti budėjimai ir sapno labirintai.
Buitis kasdienė siūlo painią lygtį,
Kai maisto perteklius, tačiau nėra kuo minta.
Bodiesi oda glamžyta? Pakito kūno kvapas,
Kada senatvė išlenda pro poras.
Kai atminimai migloje, be datų,
Gilus atodūsis. Nejaugi maža oro?
Lai liūdnos ištarmės bus vardintos amžėjimu,
Bet ar nors vienas šoka, to išvengęs?
Atrėžė laikas norus nuo galėjimų.
Anūkai stebisi, ko tas senolis verkia?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-04-11 22:07:58
Gražus kaip visad Na bet skaudus. Ir labai tikras. Ir tikrai taip būna - artimas kiekvieba eilute. Bet tai juk praeina. Ne amžėjimas, ne. Tik tas jausmas be datų.
Ryt įkelsiu sustojusio laiko iliuziją - tik labai kitaip.