Ir niekad nebuvau aš paprasta 
žole.
Nei miško proskynoj, nei miesto
parke. 
Nemindžiota, nesutrypta ir 
niekada, skaityk, neteko brautis saulėn,
plytelių akmenis
pralaužiant. 

Žolė labai kantri.

Tik smilga. Buvau aš smilga
pūgoje.
Arši, pikta ir atkakli
bandžiau įrodyt tiesą sniego gūsiui,
linguodama saulėlydžio spalvos
vienatvėj.

Bandžiau su vėju vytis
saulę.

Ir pievos smilga – ne žolė prie kelio, ne nuolankioj kantrybėj jos 
stiprybė.
Saulėlydžio spalvos vienatvėj. 
Ir sielos ramybėj.