Bijūnai, lelijos  grumstą skelia,
Jau tulpės žada greit pražysti,
O tarp žibuoklių melsvų akelių
Gali klajoti, svajoti ir pasiklysti.
 
O jeigu galėtų gėlės prakalbėti,
Nelengvas jų yra gimimo kelias,
Sunkus ir tvirtas žemės grumstas,
Kalasi stiebelis, lyg mažas vaikelis.
 
Visiems šio pasaulio sutvėrimams,
Jei nori ką pasiekti, teks paplušėti,
Savaime nesigauna nė geras vynas
Ir neužtenka vien tiktai kažko norėti.
 
Esame žemės gyvybės pribuvėjais,
Ruošiam dirvą naujam grožiui gimti,
Kartu su saule, lietumis ir pietų vėjais
Pakviesti sėti, mylėti, auginti ir apginti.