Ne tokia buvo, kaip kiti, širdyje nešanti prigimtinį gerumą. Kažkokia nematoma jėga traukdavo prie jos, masino pakalbinti, palinkėti „šviesios dienos tau, Mariute“. Žodžio be reikalo nelaidė, gal gėdijosi, o gal taip buvo sutverta, bet man ji atsakydavo šypsena. Ir tada, atrodė, kad diena tampa šviesesnė. Ir nesvarbu ar tai buvo žiema, ar ruduo, vasara ar pavasaris, likdavop šilta krūtinėje.
Tik tokia ji buvo ne su visais. Žmonių juk, kaip girioje medžių, dauguma buvo tokių, kurie kaimo kvailutę erzino, piktai šaipėsi. Pastariesiems ir kliūdavo jos griausmo ir žaibų griūtys. Mariutės akys tada aptemdavo lyg rudens upės gelmė, atsispindėdavo baisi gėla. Iškeikdavo ir prakeikdavo, tuo metu galvodavau, kad ne juos, o savo likimą, nes tolstant mažytei, trapiai figūrėlei, dar ilgai skambėdavo triaukščiai – keturaukščiai keiksmai. Matyt, taip ji stengėsi apsiginti nuo viso pasaulio blogio, iššaukti jį iš savęs, juk senstančiame kūne gyveno, taip niekada ir neužaugęs, vaikas, kuris, bet kokia kaina, saugojo pirmo žingsnio šventumą.

   O man ji visada šypsojosi. Supratau, nelaiko priešu nuo tada, kai pirmą kartą ją užkalbinau.

   – Mariute, labas, – ištariau prasilenkdama ir nustebau, kad nieko neatsakė, tik, kiek į priekį pabėgėjusi, ji visada skubėjo, atsisuko, tada ir pamačiau jos šypseną, sušuko:

   – O aš tave pažįstu, tu – rašytoja! – lyg sidabro zvanelis pabiro, skambėjo jos krizenimu rytas.

Pamojavau pavymui ir nuo tada diena, kai tik ją sutikdavau, tapo pilna šviesos. Tokia tad buvo mūsų Mariutė. Dievas, vieną atėmęs, kitą įdavė, kad žmonės galėų ją mylėti.
Tad ir aš, kasdama sniegą ties varteliais ar grėbdama žolę, visada nešiojausi kišenėje saldainį ar sausainį.

   – Mariute, – kalbindavau praeinančią, – tai ar iš kavalierių pargrįžti? – juokaudavau ir tiesdavau jai skanėstą, – Čia – tau, draugute mano, – ir ji atsakydavo man tokia giedra šypsena, kad aš negalėdavau nesišypsoti.

* * *

   Jos istoriją aš sužinojau daug vėliau. Po trijų sūnų, tėvus aplankė didžiulė laimė, troboje sukrykštė dukrelė. Motina puoselėjo viltį: bus mergelė jai užvadėlė. Ir pavadino ją Dievo motinos vardu – Marija. Krikštynose ūžė, vos ne visa, plati gi buvo, giminė. Kaimynai linkėjo sėkmės, kad tėvų džiaugsmui sveika augtų. Mergelė gulėjo lopšy, o akys didelės, didelės... ir mėlynos lyg pavasarinis dangus. Graži gimė, lyg angelėlis, – glostė žvilgsniais, gyrė svečiai tėvukų kūrinį. Trys broliukai, jie jau buvo praaugę stalą, paeiliui, lyg akį kaktoj, saugojo, mylavo, glostinėjo sesutę.
Šeima gyveno darniai. Kai tėvai darbštūs, vienas kitą atjaučiantys, gera stiebtis ir vaikams.

   Bet, mergelei augant, motina pastebėjo, kad ji ne tokia, kaip kiti jos vaikai. Apėmė baimė: kiba Dievas protelio pagailėjo? O kai tą dar ir daktarai patvirtino, kaip užslinko ant veido šešėlis, taip ir liko. Nuo tos dienos motinos širdį temdė rūpestis: kol aš gyva, gi bus kas ją glosto, o kai užgesiu?.. – nuogastavimai nedavė ramybės, suprato, reikia mokyti sūnus, kad po manęs būtų užuovėja Marytei. Pasitaikius progai, ji vyresnėliams primindavo, kad jie yra atsakingi už sesutę, broliai juk. Pastarieji motinai žadėjo, „negi trise neapginsime, nebijok, mama, niekam neleisime Mariutės skriausti“.

* * *

   Bėgo metai, išstybo mergaitė į pusmerges, po to jau ir į panelę, lyg gėlės žiedas, išsiskleidė, bet mamos rankos taip ir nepaleido. Kur toji, ten ir ji.
Darbo išmoko, svarbiausia, – raminosi gimdytoja, – duonos kriaukšlę turės. Tik kaip ji bus be manęs? – nerimasties kirminas graužė senąją iš vidaus, – Kas priglaus taip, kaip aš priglaudžiu? – ir slapta braukė ašarą. O Mariutė, užmačiusi jos sudrėkusias akis, apkabindavo taip stipriai, lyg sakytų: mamute, tu būsi visada amžinai šalia manęs, – ir bučiuodavo, bučiuodavo... jos, ašarom aptekusius, skruostus.

* * *

   – Balienienė mirė, – perdavė kaimynė kaimynei žinią, – reikia pagalbos, pasakyk kitoms kaimo moterims, – parnešė žinią Merkulienė Zermokienei.

   Sugužėjo kaimo moterėlės į trobą, sukosi kaip kuri tik išmanė, juk liko keturi vyrai, o ką ten iš Mariutės ir benorėti, kuri nuo karsto nesitraukia, vis taikosi motiną už rankos laikyti ir niekaip nesuvokia, kad toji jai jos nebetiesia, neglosto. Taip ir sėdėjo ji prie velionės per visą tą laiką, kaip koks angelas sargas, net kviečiama valgyti, gūžėsi, baidėsi svetimų. O jau kai atėjo toji diena, kai reikėjo užkalti karstą, kaimo žmonės kraupo, tokios raudos jie dar nebuvo girdėję. Tarsi savo gyvybę išrėkė, kaip benamis šuva, išstaugė skausmą Mariutė. Broliai prie duobės turėjo ją jėga laikyti, kad neįgriūtų paskui. O kai jau supylė kauburėlį, parkrito ant jo lyg sužeistas paukštis, apglėbė, atrodo įsikibo amžiams. Žmonėms išsiskirsčius, dar ilgai ją kalbinosi namolio, o kai prikalbino, nuo tada ji jau ir neištarė nė žodžio.
Atrodė, kad pati tyla įsikūnijo į jos trapią figūrėlę. Parvesta namo, kaip užsidarė lauko virtuvėlėje, taip ir glūdėjo. Gerai dar, kad buvo ankstyva vasara, naktys nešaltos, juk net pavalgyti ji neparėjo į trobą. Tai vienas, tai kitas brolis nešė lėkštelę su maistu, tik niekaip negalėjo prikalbinti, kad sesuo grįžtų trobon. Kas dėjosi Marytės širdyje, niekas to nežinojo. Nematė jos verkiant, regėjo tylią ir nuolankią.

   Bet viskam – savas laikas. Po truputį, atėjus rudens metui ir ėmus naktims šalventi, Marytė ėmė keistis. Kuriam laikui įžengdavo į trobą, pasėdėdavo prie krosnies, pasišildydavo ir vėl grįždavo į savo virtuvėlę. Iniciatyvos ėmėsi tėvas, suprato, kad kitaip nebus, teks dabar jau jam dukrą drauge vedžiotis. Ištiesė ranką, neatstūmė, kaip įkibo, taip iki jo mirties ir nepaleido.
Kaimo žmonės, tėvas dažnai padirbėdavo pas juos, vesdavosi kartu ir dukrą, gailėjo Marytės. Tai vienas, tai kitas vis pakišdavo skanesnį kąsnelį. Mariutė padėdavo tėvukui, taip jie dviese ir vaikščiojo per kiemus. Tėvas tai malkas kapojo, tai žolę pjovė... dukra petį kišo, lengvino papūnio, taip ji vadino tėvuką, naštą.

   Pirmi du broliai, vienas po kito ėjo iš namų, sukūrė šeimas, bet savų nepamiršo, žiūrėk ir atidarda į gimtinę, atitempia ryšulius, padeda. Namuose liko tik pats jauniausias. Nesurado jis sau poros, nes nuklydo ne ten, kur tėvai linkėjo. Prijunko prie „velnio lašų“. Gal iš nevilties, gal, kad buvo prie tinginio, kas ten jį supras. Tik naudos iš jo... jokios, vienas rūpestis. O ir charakteris pasirodė besąs ne koks, prisigers, vietos tėvui ir sesei jau ir nėra namie, abu lauko virtuvėlėje glunda. Tėvas joje sumeistravo nedidelę krosnelę, kad nesušaltų žiemos metu. O kai jaunylis ėmė vis labiau klimpti į girtuoklystę, kai troboje nuolatos pilnėjo jo sugėrovų, senolis su Mariute jau ir visam persikraustė į „laukinę“, čia tas balamūtas neužeidavo, tad nors tokią ramybę abu turėjo. Vyresnieji, kai atvykdavo aplankyti, išbardavo jaunylį, dažnai ir jo sėbrus iš trobos išguidavo, liepdavo kojos nekelti, niekas nepadėjo. Pastarasis, lyg vanagas nagais, draskė jiems akis, išbjaurodavo negražiais žodžiais, o jau piktas buvo, lyg kokia žebenkštis, tik žaižaruodavo akimis ir nieko tu, žmogau, tokiam nepadarysi. Brolius, nors tie jam tiekdavo maistą, malkas parūpindavo, nesisarmatijo, šiaušdavo kuodą ir gindavo lauk. O kur jau su tokiu tėvui kovoti?!..

* * *

   Kai dūdos nugrojo ir paskutinį gynėją – tėvužį, atgulė jis šalia pačios, Mariutei stojo juodos dienos. Po kiek laiko ir vienas iš vyresnėlių brolių, po to ir kitas prigludo prie gimdytojų, ji savo virtuvėlėje liko vienui viena. Girtuoklis Vacius į trobą jos jau neįsileido. Apšaukdavo durne, net ranką ėmė kelti prieš ją. Dažnai Mariutė vaikščiojo su mėlynėmis po akimis. Negana, kad nebebuvo kas ja rūpinasi, dar ir gyvą laidojo. Ne kartą kaimas girdėjo to parazito riksmus ir prakeiksmus, kad „dvėstų greičiau“, jei toji, gaudavo ji nemažą neįgalumo pensiją, jam nenupirkdavo vyno butelaičio. O blogiausia, kad pats gerdamas, to išmokė ir Mariutę. Į trobą pastaroji galėjo ateiti tik tada, jeigu tam parmazonui atnešdavo alaus ar kokio kito skystalo. Ir pakentė jos buvimą šalia, tik tam kartui, kol ištuštėdavo toji tara. Tada jau liejosi šūksniai:

   – Dink, durne, iš akių, nes kai dėsiu!..

Ir toji, susitraukusi į kuprelę, stengdavosi greit pabėgti nuo jo sunkių kumščių.

* * *

   Metams bėgant, ėmė šlyti ir Vaciaus sveikata. Atsakė kojos, tada jau jam ir prisireikė Marytės. Kas gi atneš malkų, krosnį pakurs, duonos, vyno nupirks?.. Išnaudojo ją brolis be jokio gailesčio. Kai neužtekdavo sesers pinigų pragėrimui ir šiokiam tokiam kąsniui, siųsdavo dirbti pas žmones, pats už ją nutardavo, pats uždirbtą pinigėlį į saują suglemždavo. Taip ir ėjo toji kaimui per rankas, brolis laikė „darbinės jėgos monopolį“. 
   Tik žmonių gi neapgausi, patyrę, kad Marytę išnaudoja, kad ji, nors ir gaudama invalidumo pinigus, vaikšto pusalkanė, jie ėmė atmokėti už darbą maistu. Kol galiausiai, pagailėjusi nelaimėlės, senukų pora ją visam priglaudė pas save. Bėda tik buvo, kad jie niekaip neįstengė jos prikalbinti apsigyventi jų šiltuose namuose, Mariutė įsitaisė jų šieninėje ir vidun nė nekviesk, mat, jai gerai ir čia. Būdama darbšti, padėjo jiems ruošoje, ką pasakė, tą padarė. Džiaugėsi ja, geresnį kąsnį kišo. Nepyko, kad ir pas kitus eidavo pagelbėti. Viena bėda buvo, kad Marytė gėrė jau ir viena. Senukai džiaugėsi, kad ji nors nerūko, baimės, kad uždegs tvartuką nebuvo. Bet su „durnu gi – du turgu“, dažnai senelis lipdavo patikrinti, ką ji veikia. Radęs miegančią, nurimdavo. Taip ir slinko dienos.

   Kaime prie visko žmonės pratę, tad niekuo nesistebi, priima įvykius taip, kaip jie pateikiami. Tad ir Marytė toje grandinėje atrado savo vietą. Vieni ja bodėjosi, kiti gailėjo. Buvo ir kas geresnį žodį jai taria. Svetimi jos neskriaudė, o jei kas užkliudydavo kaimo kvailutę, tuojau atsirasdavo šalia savi, apgindavo. Kaimas ją savotiškai mylėjo, o gerbdamas tėvų atminimą ir gelbėjo. Būdavo, kad Mariutė, visi atleisdavo jai tokį elgesį, gražiai apramindavo, ir vieną – kitą iškoliodavo. Suprasdavo, gi galvelėje „kralikai duodasi“, pykčio nelaikė, nes gailėjo Mariutės.

* * *

   – Iš kur tos eglių šakutės link Balaunių namų? – pasiteiravau kaimynės, – Negi Vacius jau iškeliavo amžino atilsio? – pirmiausiai pagalvojau apie girtuokliaujantį kaimyną.

   – Mūsų Mariutės nebėr, – kažkaip, lyg jaustų kaltę, sukuždėjo man pastaroji, – Sudegė ji šieninėje. Negi negirdėjai, lėkė ir gaisrinė, ir policija su greituke?

   Daugiau man aiškinti nereikėjo, į širdį smeigė lyg yla: vargšelė savo vargelį atbuvo, – ir taip suskaudo, rodos, kad tikra sesuo nelaiku būt užgesusi. Užčiuopiau kišenėje saldainį: Mariute, Mariute... jau niekas man gražiau už tave nebenusišypsos...