Kadais tu būdavai drugys nakty, o jei tiksliau –
plaštakė. 
Turbūt oranžinė – tau ta spalva patiko.
O gal koks paukštis – pilka žuvėdra, ar tai kiras. 
Nepameni – dabar nebesvarbu.

Kadais mokėdavai skraidyti. 
Ne visuomet, dažniau sapnuodama, o retkarčiais – ką tik
nubudus.
Dažniausiai  pažeme, 
vos vos paliesdama žalsvas bangas ar
smilgų plaukus.
Jie  tau kuteno delnus ir 
padus – 
ir ne esmė, ar būdavai žuvėdra, ar plaštakė.

Tai buvo tikra ir visai nesumeluota, 
kaip ryto miglos, raskilos armonika rūke. 
Kaip drugio vikšras sausio vidury ant mieto. 
Tau to tada visai pakako.

Šiandien tvirta tau tiktai žemė. Tai tavo
grindinys.  
Skubi, nes tik sustoji – 
tuoj pradedi įaugti. 
Išrauni kojas su šaknim ir užsimiršus mėgini
pakilti. 
Bet tai jau nebetikra – 
kaip ryto miglos, raskilos armonika 
rūke. 
Dažniau tau virš galvos 
sunkus vandens masyvas,
ir tik po to, virš jo – dangus.

Ne visuomet, dažniau
sapnuojant, 
o retkarčiais – ką tik 
nubudus.

Man to dabar visai
pakanka.