Šūvis. Ir gulbė lyg akmuo
Į ežero švendres įkrito.
Gėla pajuodo net vanduo,
Mirtis užantspaudavo rytą.

Gėla pajuodo net vanduo,
Mirtis užantspaudavo rytą.
Dviejų gyvenimų – neduos,
Į dalios saują – vienas krito.

O viršum jos suko ratus
Gulbinas, skrydžiui kilti kvietė.
Tikėjosi, kad ji nubus.
Tik gulbės moka taip mylėti.

Bet nepakilo jos galva,
Ratu raudonis kraujo sklido.
Viduryje – dėmė balta.
Nužudė angelą šį rytą.

Gėla pajuodo net dangus,
Kai gulbinas į žemę krito.
Meilę jo atėmė žmogus...
Neišgyvena viens be kito.

Žiema praeis, pavasarės...

Norėčiau, kad mane mylėtum
Lyg gulbę gulbinas. Taurė
Metų, kad nuodu nepilnėtų.