Atleisk – paleisk.
Dienojant šerkšnas tirpsta.
Būties pavasaryje per sunku man būti.
Varvu į niekur po tavaisiais pirštais,
O atminimai – jau per menkos kliūtys.
Senuos laiškuos išbluko švelnūs žodžiai
Ir pažadai į dukles sutrupėjo
Atleisk – paleisk.
Rytojaus neužuodžiu,
Nors šitiek vėjo, šitiek drėgno vėjo,
O aš sausa –
Be pumpuro, be žiedo,
Be jokio rūbo, drovesio, be odos.
Po skaidrų lašą už ribos išbėgu,
Kad atrakinčiau abejonių gruodą.
Ir tu tiki,
Nors drumsčias seno protas,
Kad vieną spindulį mes iš savęs suvijom,
Todėl ramu miegoti ir sapnuoti,
Kada pavasaris
Jausmais vėl gausiai lyja.