Vasara yra labai gražus metas. Gegužėnuose visuomet gražu, bet vasarą dar ir šilta. Galima atsikelt anksti anksti, o gult vėlai vėlai – visą ilgą dieną šviečia saulė ir tiesiog viską aplinkui augina – žoleles, medžius, krūmus, gėles ir uogas. Ryte atsikėlęs matai tik aguonos žiedo pumpurą, o jau einančiam gult ji tau pamoja plačia raudona skara. Ar ne stebuklas?
Pukutuku tuo vasaros grožiu stebėjosi, grožėjosi ir nutarė viską dar labiau pagražinti. Kad viskas ne bet kaip augtų ir žydėtų, o tvarkingai, išrikiuotai ir iš eilės.
Ežiukas pasiraitojo rankoves ir puolė į darbus. Visas išdygusias aplink jo namuką miško gėleles jis iškasė ir persodino iš naujo – eilėmis, būreliais, eilutėmis. Prieš tai, žinoma, jis krupščiai sukasė ir išpureno žemę. Kad viskas prigytų ir jį džiugintų, reikėjo palaistyti. Taigi, Pukutuku daug kartų su beržo tošies kibirėliu sulakstė prie upelio vandens. Ir laistė, pureno. Jau jau norėjo atsipūsti ir pasigėrėti savo darbu, bet tuoj sumąstė, kad nesaugu taip palikti tokį grožį – gal kokia stirna atklys ir netyčia aplaužys, gal zuikis pamanys, kad čia jam skirti skanėstai ir apgrauš. Visai netyčia... Ir puolė Pukutuku tvorelę tverti – žaginius ruošė, rikiavo, tvirtino. Vieną dieną plušo, kitą dieną dirbo nugaros neatitiesdamas. Ir dar kitą. Po to vėl laistė, ravėjo, pureno... Tai, žiūrėk, žaginys išvirto, tai dilgėlė patvory išdygo, tai dar kokia balanda tarp miško gėlelių įsimaišė... Darbas darbą vijo. Kelis kartus vis Eliksas pro šalį praeidavo, vis kviesdavo ežiuką prie upelio žemuogių rinkti, kviesdavo po klevu pagulėti ir vabaliukų paskaičiuoti... Bet Pukutuku tokiems niekams laiko neturėjo – jis tik keistai nužvelgdavo dykaduoniaujantį Eliksą ir vėl kibdavo į darbus. Jau tokios tos gėlytės surikiuotos, surūšiuotos buvo, tokie žaginiukai lygūs, jau rodos imk ir gėrėkis, bet ežiukas ramybės neturėjo – plušo ir dirbo, vis naujų darbų susigalvodamas – tai prireikė takelį tarp gėlių upelio akmenukais išgrįsti, tai spyną varteliams sumeistrauti, tai vėl kokią balandą ar dilgėlę išrauti. Taip įniko Pukutuku į darbus, kad tik juos ir matė – nei aguonos naujo žiedo pastebėjo, nei išsiskleidusios medetkos spėjo pauostyti. Tik dirbo ir dirbo. O vakare, visai netekęs jėgų, griūdavo lovelėn kaip negyvas. Nebekalbėjo vakarais daugiau su savo žvaigžde... Nebesugalvojo nė vienos pasakos, kurią tamsią žiemą užrašytų. Nė su Eliksu po klevu nepagulėjo. Net senąjį barsuką Žo pamiršo – tik žiūrėjo darbo ir tvarkos.
O vieną rytą Pukutuku nubudo, o galvelėje tuščia tuščia! Nė vienos minties! A nei paties mažiausios, a nei menkiausios. Gal vakarykštis vėjas viską išpūtė? Jis pažvelgė pro langą – ten žydėjo uišpuoselėtos, išrikiuotos ir išrūšiuotos margos miško gėlės. Net žibėjo lygi žaginių tvorelė, varteliai, akmenukais grįsti takeliai. Bet jie kažkodėl visai nedžiugino ežiuko. Jis sėdėjo ant lovelės krašto ir stebėjosi savo tuščia galvele. O pro šalį kaip tik ėjo Eliksas. Kaip visuomet, pakvietė draugą eiti sykiu. Gal prie klevo? Gal prie upelio?
Pukutuku pažiūrėjo į draugą.
– Ei, ežiuk, aū! – šūktelėjo Eliksas, – Gal šiandien išgirsi mane? Žemuogės jau baigia pernokti. Eime, paskutines ant smilgos susiversime!
Kai ežiukai išėjo už vartelių, Pukutuku galvelėje sukrebždėjo viena nedrąsi mintelė – kokios ryškios boružės aukštoje žolėje... O po to jų, tų minčių, radosi vis daugiau ir daugiau – apie paukštukus lizduose, apie naują skruzdėlyną po egle, apie baltus debesis danguje, kurie vis virsdavo tai ežiukais, tai lapinais, tai milžiniškais medžiais – nelygu kas ką norėjo pamatyti.
O pieva prie upelio kvepėjo paskutinėmis didžiulėmis prisirpusiomis žemuogėmis. Ežiukai gulėjo žolėse ir uostė vasarą – šiltą, skaisčią. Pukutuku saujoje spaudė visą puokštę smilgų su žemuoginiais karoliais. Žemuogės buvo pačios gražiausios ir Pukutuku jas padovanojo Eliksui. O Eliksas savo gražiausias žemuoges padovanojo Pukutuku.
Vakare pro klevo lapus jie stebėjo besileidžiančią saulę. Žemai po klevu zvimbė visokios muselės – juodos, rudos, didelės, mažos, dryžuotos. O pačioje klevo viršūnėje burzgė stori ir sunkūs karkvabaliai. Dar ežiukas matė žalią vabaliuką, kuris stengėsi užlipti ant smilgos, skleidė sparnus ir vis bandė pakilti, bet vis nesėkmingai nukrisdavo ant žemės. Ropšdavosi vėl ir vėl. Kol galų gale nuskrido į raudoną besileidžiančią saulę. Ir Pukutuku jau žinojo, kokią pasaką jis parašys žiemą.
Ir su savo žvaigžde jis dar pakalbės. Jei ne šią, tai kitą naktį – būtinai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2024-04-07 15:52:17
Kaip gražu iš ežiukų pusės, kad pasikeitė gražiausiomis žemuogėmis.