Kartais taip nutikdavo, kad Pukutuku naktį negalėdavo užmigti. Kartais visiems taip gali nutikti. Ir kaip tyčia, tokiomis naktimis dangus būdavo pilnas žvaigždžių. Tiesiog vienas didelis juodas dangus ir milijonas žvaigždžių. Arba penki milijonai – neskaičiuosi gi. Bet tarp jų buvo ir  viena kitokia žvaigždė. Ji visuomet švietė tiesiai į Pukutuku langą.  Ne tik švietė – žvaigždė visuomet žiūrėjo į ežiuką. Ir jie kalbėjosi. Tiksliau kalbėjo vienas Pukutuku, o žvaigždė klausėsi. O gal ji ir atsakydavo ežiukui Pukutuku, bet negi išgirsi iš tokio tolio. Pukutuku jai pasakojo apie save, apie Eliksą, apie barsuką Žo. Apie savo pasakas. Žvaigždė tyliai žvelgė pro langą į ežiuką ir pritariamai mirksėjo. Kartais ryškiau, kartais švelniau, bet visuomet jam – Pukutuku. Pukutuku svajodavo, kad jo žvaigždė kada nors jį aplankys. Taip tyliai tyliai nusileis pro langą iš juodo dangaus ir prisės pas ežiuką ant lovos. Ir papasakos apie save. Papasakos apie kitas žvaigždes, kurios galbūt naktimis žiūri į Eliksą, į lapiną Vau ar į šešką Pukšt. Pukutuku taip svajodavo, svajodavo ir dažniausiai užmigdavo. Nors kartais, labai retai, sulaukdavo su savo žvaigžde ir aušros. 

        Šiąnakt Pukutuku ir vėl neužmigo. Pro langą į ežiuką žiūrėjo žvaigždė ir jie vėl kalbėjosi. Pukutuku jai pasakojo apie pavasarį, apie Gegužėnų upelį, apie greit ateisiančią vasarą. Žvaigždė pritariamai mirksėjo – tai ryškiau, tai švelniau... O po to... Po to ji pradėjo leistis. Iš lėto, vis artyn ir artyn. Ir tyliai pasibeldė į langą. Pukutuku greit pašoko iš lovos ir įleido žvaigždę. Ji nebuvo didelė – tik gal kiek didesnė už ragaišį. Bet labai karšta! Net užuolaidos kraštelis nudegė, kai žvaigždė netyčia prisilietė. Ji sėdėjo ant palangės kraštelio ir šypsojosi – pasirodo, žvaigždės labai gražiai šypsosi. Po to prisėdo ant lovos kraštelio – Pukutuku net sukaito nuo karščio. O kambary buvo šviesu šviesu – lyg saulę įsileidus. Taip žvaigždė pasėdėjo keletą minučių ir vėl pakilo atgal pro atvirą langą į dangų. Tik dar paliko ežiukui lauktuvių – mažą pintinėlę žemuogių. Žvaigždė ir žemuogės... nelabai suprato Pukutuku. Jis siekė paimti pintinėlę su uogomis, siekė siekė ir tik bummm – išvirto iš lovos. Ir nubudo. Ir vos neapsiverkė – jis tik susapnavo savo žvaigždę. Tokią tikrą tikrą. 

        O kambary kvepėjo vasara. Tokia sava žemuogine vasara. Ant palangės Pukutuku pamatė mažytę žemuogių pintinėlę. O pro langą – dygliuotą Elikso galvą. Ežiukas šypsojosi: 

      – Pukutuku, eime rinkti žemuogių! Ten, pievoje prie upelio – jau prinoko!  

      Taip atėjo vasara.