Dar mėgino šiaurys
Apdangstyt pirmą žalumą įkapių drobe,
Liko pilkas dangus
Be aistringos giesmės vieversių,
Nebūty dingdama
Savo iltis žiema mums parodė,
Bet bergždžia pastanga –
Beržo sulą lig soties geriu.
Ir jaučiu, kaip jinai
Tirpdo stingulį, kviečia prabusti,
Kaip suvirpa raumuo,
Išsiilgęs prasmingos veiklos.
Jausmas toks it veržiuos
Pumpurais, nusmetusiais lukštą,
Nes ne man ta snūda
Išdėvėtos drobulės pilkos.
Ne, neauga sparnai –
Mintys kilsteli suriestą kūną,
Išsiblando sapnai
Ir vaiduokliai, gyvenę juose.
Iš visų liūdesių
Veja juokas griausmingas perkūno
Ir gyventi geismu
Atgaivinusi kūną dvasia.