Ot įsismarkavo vieviersiai! Čyru – vyry, čyru - vyru! Jiems pritarė varnėnai -  vyt vyt vyt! Lenktyniavo kuri garsiau pempės, kukučiai, jiems atsiliepė čirkšdami žvirbliai, dar ir zylės ciku-ciku-ciku-švilpt. Ir Pukutuku širdis dainavo, čiulbėjo. Jis sėdėjo po klevu ir klausėsi pavasario. Ir neiškentė – sučiulbo. Iš visos širdies ir iš visos gerklės. Paukštukai pritilo... nuščiuvo... Ir vėl užgiedojo. Ir ežiukas su jais. Čyru vyru – vieversėlis. Džyru džyru – ežiukas. Vyt vyt vyt – varnėnai, džir džir džir  – Pukutuku. Zylutės ciku ciku ciku švilpt, ežiukas – džiru džiru džiru birbt! 

      Nenusėdėjo vietoj Pukutuku, ėmė po mišką klajot čiulbėdamas. Galėtų – dangun pakiltų su dainomis! Bet kažkodėl Gegužėnų gyventojai į Pukutuku žiūrėjo labai keistai. Lapinas Vau pakraipė galvą ir nieko nepasakė. Voverytė Trakšt tik trumpai šyptelėjo ir labai greitai nuskubėjo skinti pumpurų, nors, iki ateinant ežiukui, sėdėjo ant šakos ir užsisvajojusi klausė pirmų bičių dūzgimo. Šeškas Pukšt išvis piktai pažiūrėjo į Pukutuku ir liepė užsičiaupti. 

      Džirr-džirr-džirr-birbt, džyru-džyru – sriūbavo klajodamas po mišką ežiukas. Bet kai ir Pušku-Tušku su Tušku-Pušku nepanoro klausyt Pukutuku – jis nuliūdo, pritilo. Negi jo čiulbėjimas nemielas? Juk lygiai taip pat gieda ir vieversėliai, ir varnėnai, ir zylutės... O jų visi klauso išsižioję ir užsimerkę... Jis, Pukutuku, juk irgi čiulba. Iš širdies. 

      Taip begiedodamas, tik jau tyliau, ežiukas patraukė pas Eliksą. 

      – Eliksai, pačiulbėkim! Džyru džyru birbt! 

      Eliksas pasiklausė, nusišypsojo, bet nepasišaipė: 

      – Žinai, Pukutuku, mes, ežiukai, esam prasti paukščiai. Eime geriau po klevu pasėdėti, kukučių paklausysim.