Tie žodžiai plevens tartum žvakė,
Kas juos vėl lyg vėjas užpūs,
Kažko lyg brangaus aš netekęs,
Vartau tiktai knygų lapus.

Vartau, ir vėjas netyla, vis plaka,
Gesina manuosius žodžius,
Ir lapais pabirę ant tako,
Dar bus tartum bičių medus.

Dar bus ir kalbės apie tylą,
Dar virkdys, dar verks ir dejuos,
Kaip žolės rudenį žyla,
Pavasarį kelias žaliuot.

Ir tu kaip žolė vėl pakilęs,
Vėl imsi su paukščiais giedot.