Debesėlį barė, barė... 
Broliai debesys „negeras.
Žemę girdome vieni,
Kol tu svajones skini!“

Barė, barė… tas pajuodo, 
O pajuodęs, plyšo. Gruodas
Į pievelę biro, žiro... 
Nesusemtų dešimt vyrų.

Kruopų daug baltų prikrito. 
Kur girdėta, kur matyta,
Vasaros žaliu laiku 
Žemė žiltų, kad sniegu?!

– Negerai, – kaliausė tarė 
Žvirbliui, – debesėlis – geras.
Pikto – niekam nelinkėjo. 
Šneką jų išgirdo vėjas.

O išgirdęs: – Šu, šu, šu, – 
Ošė, – žinią tuoj nešu.
Jis skvernais tik suplasnojo, 
Skrido, skrido, kol sustojo.

Debesėlį nuramino, 
Kaip raminti, vienas žino.
Pasaką gražią gal sekė, 
Nes iš juodo baltas tapo.

Žydi vasaros palaukės, 
Debesėlis plaukia, plaukia.
Jį žvilgsniu Kaliausė gaudo, 
Skrybėle mojuoja šiaudo!