O aš dar bandau pamatyti tą
gėrį.
Taip sunkiai jis bando praskelti
šį gruodą, šį ledą tavo
minčių. 
Pavargo. Sumenko ir jau 
nebešviečia. 
Tegu.


Ir noriu surasti tą 
grožį,
kurį dar tik vakar taip garsiai
skelbiau. 
Ne sau, man tiek to  jau —
norėjau tik tau jį parodyt.
Nespėjau. 
Ar aš nužudžiau?


Norėjau išrauti tą pyktį. 
Taip naiviai, taip banaliai. 
Už ko, už ko jį suimti?
Už žiedo pagieža nuodingo,
ar kirst, užsimerkt — nuo šaknies?


Ar reikia man visko, ar šitiek —
ir jau nežinau. 
Belieka nueiti į kraštą?
Tenai, tik kiek 
tolėliau?