Vaiski žydrynė
lieja šilumą
Žibintai neleidžia
žmogui paklyst
Aš vienas vaikštau
miesto dykynėje
Bandau surikiuoti
savas mintis.

Parko takeliai
vilioja į gilumą
Pavasaris skleidžia
meilės bangas
Galbūt tenai
sutiksiu mylimą
Galbūt šiandien
galbūt šiąnakt.

Kuo gi mėnulis
tapo man artimas?
Savo vienatve
ar savo globa?
Širdies gelmėse
glūdi atsakymas
Širdies aš paklausiau
atsakys ji kada?

Minčių realybė
gula į popierių
Mano svajonės
skrenda tolyn.
Galbūt jau prabudo
tolimas Tokijas
Šis vakaras amžiams
įsirėš atmintin.

Keliauju po dykumą
miesto nuvargusio
jausmų begalybė
neduoda nurimt
Ar parko vėsa
paslėps nuo gyvenimo
Ar sielos ramybės
sugebėsiu pasiekt

Nuvargusios kojos
primena tiesą
Kad žmogui šioj žemėj
gyventi sunku
Per naktį klajodamas
dangaus nepasieksi
O slogą pagauti
visai nesunku.