Aš nenoriu jaustis dulke kelio juodo,
Nepatinka smilkti nieko nepalietus.
Ar pakąstai būti šalto žiemos gruodo,
Man liepsnot ugnim širdies norėtųs.

Aš nenoriu būti vandenyne lašas,
Kurs prapuola amžiams, masėj išsilydo.
Sau miegočiau tyliai rausvame gėlyne,
Kur taip kvepia rožėm ir žaizdas užgydo.

Aš nenoriu krist snaige kaip krenta
Iš dangaus į žemę skrendantys pūkai.
Ir įkyriai žmogui už kalnieriaus lenda –
Šlampa ir atšąla palaidi plaukai.

Aš nenoriu laimės, kuri greit nuvysta,
Kuri išsitaško kaip lietaus lašai.
Tegu ledo upėm mano siela slysta,
Tenebūna meilės niekad per mažai...