„Na, ne, Margarita tikrai išprotėjo, – Ūsė Ilgaūsė jau vos slėpė savo nepasitenkinimą. – Kur matyta, kad megztus žaisliukus vežtųsi į iškylą! Ko ji dabar mus visus krauna į pintus krepšius lyg kokius sumuštinius? Ką, grybaut važiuosim? Ar į paplūdimį maudytis? Ė, Margarita, gal nusiraminsi? Palik mus ramybėje!“

Ir tikrai – visi mezginukai buvo tvarkingai sudėti į du pintus krepšius, o vieno krepšio šone dar buvo gražiai pririkiuota ir popierinių maišelių. Negi iš tiesų sumuštiniams? Didesniame krepšyje sutilpo žirafa Ilgakaklė, rudas Katinas, Auksaplaukė Princesė ir trys šuniukai. Į mažesnį krepšį nukeliavo likę šunyčiai, Mėlynasis banginiukas (arba Violetinis krokodilas – kaip kam labiau patinka), trys meškiai ir, žinoma, žiurkė Ūsė Ilgaūsė. Ją dėjo paskutinę ir pilkoji vos vos tilpo į krepšį. „Dar trūksta, kad mane kur pamestų, – suirzusi tyliai bambėjo žiurkė. – Margarita tikrai ne visada pasižymi atidumu, visko gali iš jos tikėtis.“

Jaunoji panelė pritvirtino krepšius prie dviejų dviračio bagažinių – priekyje ir gale – ir, tyliai niūniuodama dainelę apie rudenį, auksinius lapus ir paskutinį kartą, numynė dviratį. Žiurkė, gulėdama pačiame krepšio viršuje, galėjo stebėti kelią – nors tokia paguoda visoje šioje keistoje kelionėje. Bet Ne Matildai ta kelionė dviračiu jau pradėjo šiek tiek patikti. Viena akimi ji galėjo stebėti giedrą dangų, saulę, protarpiais blyksinčią pro klevų šakas pageltusiais lapais, kartais sušmėžuojančias eglių viršūnes. Ją pasiekdavo kažkokie lyg pažįstami, lyg atplaukiantys iš praeities vaizdai ir kvapai, kurie žadino miglotus prisiminimus ir ramino Ūsę Ilgaūsę. Žiurkė prisiminė upę, šlapią pažliugusią pakrantę, mažą juodą šuniuką ir jį, apkūnų pilkos megztos liemenės nešiotoją. To mezginio, kuriuo ji buvo prieš tapdama megzta žiurke. Kai kiekvieną žvarbesnį rytą ar vakarą pagyvenęs ugniagesys apsivilkdavo storą pilką liemenę ir su juodu, mažu ir įkyriu šuneliu išeidavo prie upės. Kada tai buvo?

„Na štai, nenumatyta kelionė į mano žalią jaunystę, – mąstė beveik svajingai nusiteikusi Ne Matilda. – Žiūrėsim, kuo čia viskas baigsis. Kažin ar Margarita šiaip sau vežasi mus pravėdinti ir grynu oru pakvėpuoti. Kažkas čia bus, oi, bus – jaučia mano uodega nuotykius.“

Kelionė truko neilgai, Margarita sustojo, iškrovė savo krepšius, ir visi mezginukai jau galėjo dairytis nuo ilgo prekystalio, pastatyto palapinėje prie upės. Aplink driekėsi eilių eilės tokių pačių ir kitokių palapinių su apkrautais prekystaliais. Vienur bobutės prekiavo megztomis kojinėmis, kitur apkūnios ponios siūlė molines puodynes ar odinius papuošalus, tvirti vyrai santūriai rikiavo sunkius metalinius puodus, kaltines žvakides ir visokius kitokius nepažįstamus geležinius daiktus. Žaisliukai atsidūrė rudeninėje mugėje! Aplink kvepėjo pyragais, obuoliais, meduoliais ir karšta žirnių koše. 

„Tai Margarita apgavo! Ar negalėjo perspėti, papasakoti, kas mūsų šiandien laukia? – ne juokais širdo Ūsė Ilgaūsė. – Mes net neatsisveikinome vieni su kitais, nepalinkėjome sėkmingos kloties ir gerų namų. Šmakšt bakšt į krepšius – ir žinokitės! Margarita Margarita, nesitikėjau iš tavęs šito. Negi tu tikrai manai, kad mes tik paprasti siūlų rezginiukai mezginiukai?“

Negana to, Margarita kiekvienam žaisliukui prie kojos pririšo etiketę su vardu. O jai, jai, žiurkei Ūsei Ilgaūsei, teko popierėlis su užrašu „Žiurkė Matilda“! Baisiau negalėjo būti!

Neilgai trukus prie Margaritos prekystalio pradėjo rikiuotis mamos ir močiutės su vaikais. Pirma nuo prekystalio iškeliavo Auksaplaukė princesė. Ji atiteko šviesiaplaukei garbanotai mergytei rožine striukyte, rožiniais bateliais ir rožiniu krepšeliu – mažoji ir pati buvo panaši į mažą auksaplaukę princesę. Greit naujus namus rado ir trys meškiai – vieną po kito juos nupirko trys močiutės savo anūkams. Kai tik vienas bamblys išsirinko geltonąjį meškį, kiti du šalia stovėję mažiai tuoj pat užsimanė tokių pačių. Netrukus su visišku mažyliu vežimėlyje iškeliavo ir Ilgakaklė Žirafa. O vienas jaunas vyrukas nusipirko visus šunyčius. Visus vienu kartu. Rudą Katiną vis kas nors apžiūrėdavo, pakilnodavo, paglostydavo, bet kažkodėl vis padėdavo atgal. Gal kad jis buvo rudas ir labai gudriom akim, ir atrodė, kad žiūri ir kiaurai mato? Bet rado šeimininką ir Katinas – jį įsigijo labai linksma jauna porelė. 

Mugė šurmuliavo. Kvepėjo, klegėjo. Žmonės keitėsi, vieni ateidavo, kiti nueidavo, vieni ilgai derėjosi, kiti pirko negalvoję. Vienas berniukas vis prisiartindavo, iš tolo nedrąsiai apžiūrėdavo mezginukus ir nueidavo. O netrukus grįždavo ir vėl nužvelginėjo Margaritos prekystalį. Žiurkė Ne Matilda jį irgi stebėjo.

Diena ėjo į pabaigą, o Violetinis krokodilas ir žiurkė liko ant prekystalio. Į juos niekas net nežvilgtelėjo. Ūsė Ilgaūsė didelės sėkmės ir nesitikėjo – juk ji žiurkė, pilka žiurkė, o štai krokodilas labai nuliūdo.

Margarita jau nutarė ruoštis namo – oras vėso ir pirkėjų gretos retėjo. Tik staiga prie stalo pribėgo tas pats berniukas, tempdamas už rankos mamą:

– Šito, šito krokodilo noriu! Aš jį anksčiau mačiau, bet tada tavęs nebuvo. Tik šito krokodilo noriu, vieno vienintelio. Nupirksi?

Laimingas Violetinis krokodilas iškeliavo. Žiurkė liko viena. O likti tokiai vienutėlei – jau tikrai liūdna.

– Nieko, rasi ir tu namus, Matilda, pačius geriausius. Geriau vėliau, nei bet kur, – lyg suprasdama žiurkės liūdesį, ramino Margarita. Ūsė Ilgaūsė net už tą Matildą neužpyko. Jaunoji panelė juk nežinojo jos tikrojo vardo. 

Margarita susikrovė krepšius, įsikišo žiurkę į plačią kišenę, sėdo ant dviračio ir numynė namo. Važiavo ji greitai, nardė tarp likusių prekystalių, aplenkdavo jau tik vieną kitą praeivį. Kartais dviratis, pataikęs į kokią duobutę, kresteldavo ir Ilgaūsė vis slysteldavo ir kyšteldavo iš kišenės. Dar po kelių tokių duobučių ir krestelėjimų ji iškrito visai. Štai taip visai visai – į lapais nuklotą pievą.

 

 

***

 

Jeigu Ūsė Ilgaūsė būtų ne megzta pilka žiurkė, jai turbūt būtų labai šalta. O dabar jai buvo tik labai liūdna. Ne, baisu nebuvo – Ne Matilda niekad nieko nebijojo. Tik taip liūdna niekada nebuvo. Nebuvo kam bambėti, nebuvo ant ko niurzgėti ir pykti. Nebuvo žiūrovų, nebuvo klausytojų. Kažkur šone pradūlindavo koks žmogelis, o ant Ilgaūsės krito tik geltoni rudeniniai medžių lapai. Bet tai nesvarbu. Ūsė buvo visai viena, ir tai buvo svarbu.

„Na, ne, taip viskas čia nesibaigs, – kad ir viena ir vieniša, žiurkė neprarado vilties, juk ji buvo ne šiaip sau žiurkė, o megzta iš ugniagesio liemenės siūlų, su ilga rausva uodega ir ilgiausiais ūsais. – Aš tikra, kad ateis rytas, prašvis ir mane tikrai kas nors suras. Kažkam aš būsiu didžiausias dienos atradimas!“

Ryto laukti nereikėjo. Staiga visai šalia Ūsė išgirdo kažkokį lapų šnarėjimą, tylų kvėpavimą ir galų gale garsų, šaižų ir džiaugsmingą lojimą. Mažas juodas šunytis pakėlė Ne Matildą už jos gražiosios rausvos uodegos ir pradėjo tampyti pievoje. Tas pats mažas, juodas, įkyrus šuniukas, kurį kadaise vedžiojo apkūnus dėdulė.

– Kokią tu čia vėl šiukšlę suradai? Ką tu čia tąsai? Nudvėsusią žiurkę? Fu, mesk!

Bet šuniukas nė nemanė klausyti – jis atvilko Ne Matildą šeimininkui ir išdidžiai mestelėjo prie kojų, lyg sakydamas: sumedžiojau, žaiskime!

– A, štai kas čia. Įdomu. Ma-til-da. Matilda. Žiurkė Matilda, vadinasi. Na gerai, pasiimkim, parašysim skelbimą, gal kas atsišauks. Juk visai nauja žiurkė.

Taip Ūsė Ilgaūsė vėl pateko pas senąjį šeimininką. Tikite?


Į skelbimą niekas neatsiliepė nei kitą dieną, nei dar kitą. Nei visą kitą savaitę. 

– Tai ką, Matilda, pasiliksi su manim? – vis pašnekindavo žiurkę dėdulė. – Aš tave Elenai padovanosiu. Žinai, kas tokia Elena? Ooo! Pamatysi tu Eleną – ji pati geriausia. Kartu su savo broliu, žinoma, – šypsojosi dėdulė.

Vieną ankstų rytą dėdulė ugniagesys paėmė nuo komodos žiurkę, įdėjo ją gražiai į dovanų maišelį, pataisė etiketę su vardu, susiruošė kažkur eiti ir, žinoma, neštis kartu žiurkę.

– Tai ką, Matilda, eisim pas Eleną? Šiandien jos gimtadienis, o tu jai labai tiksi ir patiksi! Pamatysi.

Rytas buvo tikrai ankstyvas ir Elena dar tingiai markstėsi lovoje. Žinoma, ji tikėjosi bei laukė svečių ir dovanų, bet tik ne taip anksti. 

– Savo anūkę aš sveikinu pirmas! – džiugiai pranešė dėdulė ir įteikė dovanų maišelį. – Štai tau Matilda. Ji nepaprasta žiurkė, o žiurkė su istorija.

Mergaitė praskleidė maišelį, ištraukė megztą pilką žiurkę ir stipriai ją apkabino:

– Ji graži! Ji labai labai graži! Tik ji ne Matilda. Žiurkės nebūna Matildomis. Aš jai kitą vardą sugalvosiu, žiurkišką. Gal Pilkė? Bet tada bus zuikė, o ne žiurkė. O gal Ilga Uodega? Juk jos rausva uodega pati gražiausia. Bet tada lyg ir nesąmonė išeina. O kokie jos ūsai! Ilgesni nei mūsų katino. Sugalvojau: žiurkė bus Ūsė. Ūsė Ilgaūsė. Tinka, ar ne?

Elena vėl stipriai stipriai apkabino žiurkę Ne Matildą. Žiurkę Ūsę Ilgaūsę.