„Lyg pluta prie iškepusios duonos,“
Noriu prisiglausti prie tavęs, tėviške,
Noriu gyventi su tavim ir tavyje,
Tarsi aidas save atkartodama.
Tu – mano lopšys,
Iš vyšnios senos kamieno,
Tėvo, su meile išskobtas.
Atėjau į šią dieną,
Iš žiemos, pusnimis papuoštos.
Tada ankstyvas pavasariais,
Ižas nunešdavo nepatvarų tiltą,
Lieptus sumaldavo į šipulius.
Tėviške – tu mano duona,
Tu – mano vyšnių vynas;
Negaliu tavęs atsivalgyti,
Negaliu iki soties atsigerti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2024-03-22 13:25:55
Labai prasminga.Nežinau ar apie tėviškę galima jautriau
pasakyti. Gražu, Bitele, gražu...