Mes žinome, kad visa kas gyva juda. Arba kitaip – visa yra gyva todėl, kad juda.  Arba dar paprasčiau: Judėjimas yra gyvenimas. Gyvenimas yra judėjimas. Kol gyveni, judi. Judi todėl, kad gyveni. Kad gyventum, turi judėti. Jeigu nejudi, negyveni. Esi miręs.
Mūsų kūnuose gyvena tokie maži sutvėrimai. Jie vadinasi protonai ir neutronai. Jie iš tikrųjų gyvena atomuose, o atomai savo ruožtu galbūt sudaro ląsteles arba molekules, o molekulės arba ląstelės yra kiekvieno organo audinyje. Tiesą saknt nelabai suprantu šitą fiziką, bet esmė, mano galva, yra judėjimas. Taigi, jų tų protonų ir neutronų funkcija judėti ir judinti. Jie patys laksto kaip patrakę ir kartu priverčia judėti organizmo dalis. Raumenis, nervus, ląsteles. Žodžiu, viskas aišku. Čia kaip prekybos centre, tarkim, Akropolyje – visi juda, niekas nestovi vietoje, todėl vyksta gyvenimas, prekyba, mainai, meilė, pasimatymai, reprodukcija ir taip toliau. Tereikia įsivaizduoti, sakykim, staiga visas Akropolis sustoja, sustingsta. Dingsta apyvarta, piniginės įplaukos, o mokėti nuomą vis tiek reikia, niekas neatleis nuo mokesčių vien todėl, kad sustojo pardavimai, reiškia laukia bankrotas. Akropolis užsidaro. Be to, meilė, visokie kino seansai ir sekso seansai tamsioje kino salėje, reprodukcija, gimstamumas, tautos išnykimas, valstybės mirtis ir panašiai.
Išvada - viskas turi judėti. Todėl tie protonai ir varo. Bet įdomu kitkas. Ar tie protonai ir neutronai juda todėl, kad yra gyvi, ar gyvybė yra todėl, kad jie juda? Aišku, kad gyvybė yra todėl, kad juda tie nenuoramos. Bet kodėl kartais, ne visada, gyvybė dinsta? Todėl kad protonai nustoja bėgioti. Čia aš atsimušu į sieną. Kodėl? Juk taip gera bėgioti. Galbūt jie miršta? Bet kaip jie gali mirti, jeigu bėgiojo, o gyvybė laikosi tada, kai kažkas bėga. Jei nenustoji bėgti, tai ir nemirsi, ar ne taip?
Čia jau ne fizika, o kažkoks kosmosas. Gerai, nesvarbu. Sakykim, jie taip nusprendė arba jiems liepė – gana. Ir jie sustojo. Tada tas gyvas sutvėrimas staiga virsta lavonu. Nes protonai atsisakė bėgioti. Tokiu būdu, kaltinti dėl letalinės lemties reikia ne kažkokias aplinkybes, dievo valią ar tuo labiau karą ir koroną, o viso labo mažus niekšus, kurie nustojo lakstyti. Jie staiga ėmė nebeperdavinėti signalų iš centro, vadinkim, jį smegenimis į kitus taškus arba punktus: maitinimo, judėjimo, atliekų šalinimo ir panašiai. Čia kaip vyriausybėje yra departamentai, ministerijos, sakykim, sporto arba mokslo, švaros, kokie dar? Visokie. Tarkim, iš centro per laidelius atlekia protonai ar neutronai ar kokie kiti maži pasiuntiniai į rankų raumenų grupę su įsakymu trenkti kam nors į veidą arba snukį, kalbėkim paprasčiau. Tas įsakymas gal net užkoduotas kaip nors kaip telegrafe morzės abėcėle, sakykim, trys ilgi brūkšniai, du trumpi, dvi pauzės, keturi pusilgiai ir panašiai. Žodžiu, žmogus gavęs tokią komandą žiebia kažkam į snukį. Gerai, tarkim, raumenų grupė galėjo ir suklysti, neteisingai suprato komandą, sumaišė brūkšnius ir jų skaičių, gal turėjo atvirkščiai paspausti, tarkim, kokiam Sarajevui, kaip pavyzdys,  ranką, o čia žiebė nei už ką į snukį. Skandalas. Arba gal smegenų centras suklydo ir pasiuntė neteisingą signalą. Juk su vyriausybėmis irgi taip būna, kažką supainioja, vietoj to, kad draugautų, susipyksta. Paskui ateina pasekmės, viskas blogai, ekonomika žlunga, na ką padarysi, kam nepasitaiko.
Bet svarbu, kad protonai juda. Tai svarbiausia, vadinasi, mes gyvename. Ir nesvarbu kaip, net ir blogai gyventi yra geriau, nei išvis negyventi, ta prasme, kai viskas sustingsta. Kaip Akropolyje.