Gražus dalykas, ta deganti žvakė, – galvojo Ūsė Ilgaūsė, žiūrėdama į plevenančią žvakės liepsnelę ant apvalaus stalo prie lango, – bet pavojingas.“  

Patogioje kompiuterinių žaidimų kėdėje, kuri visiškai nederėjo prie senovinio stalo ir romantiškos žvakės, sėdėjo Margarita ir svajingai žiūrėjo į tamsiame lange šviečiantį gatvės žibintą. Akivaizdu, kad ir jai patiko žvakės liepsna. Buvo tas retas atvejis, kai vakare ji rankose neturėjo jokio mezginio, nors visi lentynos gyventojai matė, kad siūlų krepšyje guli gerokai įpusėtas megzti būsimas naujas lentynos kaimynas. Žiurkė jau ne pirmą vakarą spėliojo, kas ten galėtų būti. Tai buvo žalias pasišiaušęs mezginys. Kol kas be kojų, be rankų, be sparnų ir be uodegos, ir net be snukučio ar veiduko. Atspėk, kad gudrus...

– Vi-u, vi-u, vi-u! – už lango su sirena pralėkė kažkoks automobilis. 

Ūsė sukluso – pažįstamas ir artimas garsas. 

– Vi-ū, vi-ū, vi-ū! – dar  vienas, tik jau kiek galingesnis. 

– Vy-u, vy-u, vy-u! – dar viena sirena. Vėl kitokia. 

Ūsė tikrai jas visas skyrė – ir ugniagesių, ir greitosios pagalbos.

„Na štai, jau prisižaidė kažkas, – piktai pagalvojo Ilgaūsė. – O kiti vargsta, skuba gelbėti vėlyvą vakarą. Nemoka žmonės atsargiai elgtis, nesirūpina savimi ir kitais.“  

Už lango greitai viskas nutilo, nurimo ir tik kambaryje tyliai grojo rami muzika ir pleveno žvakės liepsna. Žiurkė Ne Matilda niekaip nesuprato, kas gi nutiko tai Margaritai. Kas čia per keisti romantiški vakarėliai? Mezginukai jau kelinta diena nekantriai laukė naujo lentynos gyventojo, naktimis visaip spėliojo, ar tai paukštis, ar koks drakonas, o gal mergaitė žalia suknele? O gal tai bus žalia pievelė, patiesta lentynoje? Oi, kaip smalsu! O Margarita sėdi, nieko nemezga, tik svajingai spokso į žvakę. Nesibaigs tai geruoju!

Netrukus kambaryje nutilo ir muzika, Margarita giliai atsiduso ir nuėjo miegoti. Ant stalo  liko tik deganti žvakė – rami, lygi, nedidukė liepsnelė.

– Kaip gražu! – sušuko Auksaplaukė princesė. 

– Kaip keista ir romantiška, – susižvalgė meškiai. 

– O kas ten šviečia? Kas nutiko? Šildomės? Kas čia laužą užkūrė? – vėl kažko nesuprato ilgakaklė žirafa.

– O man kažkodėl nepatinka ta ugnis, palikta ant stalo, – pasirąžė ir išrietė nugarą katinas. – nepatinka, ir taškas.

– Labai neatsargu. Labai. Man atrodo, Margarita per daug atsipalaidavo. Vakarėliai, muzikėlės, žvakės ir liepsnelės. Sėdi, dūsauja. Prisidūsaus! – garsiai piktinosi Ūsė Ilgaūsė. – Romantika jai, matai. Geriau tvarkos namuose žiūrėtų, nedeginusi čia kas papuola.

Žinoma, žvakė nebuvo visai jau „kas papuola”, bet žiurkė pyko dėl tokios netvarkos.

Minkšti žaisliukai greitai pamiršo degančią žvakę ir pradėjo gyvai aptarinėti naują Margaritos mezginį. Ir vėl spėlionės: ar tai pievelė, ar kalnelis? O gal žalias ežiukas? O gal koks ateivis iš skraidančiosios lėkštės? Arba, pavyzdžiui, žuvytė. Meškiai ginčijosi su šunyčiais, krokodilas pykosi su katinu ir tik žirafa visus stebėjo ir nespėdavo įterpti savo nuomonės. Kažin ar žirafa iš viso turėjo kokią nors savo nuomonę. 

– Nustokit čia jūs spėliot! Palaukim dieną kitą, ko čia ėdatės, lyg galėtumėt kažką nuspręst. Kas bus, tas. Tai nekantruoliai! – piktai niurzgėjo Ne Matilda. – Pievelė ar suknelė – koks skirtumas? Pamatysim. O gal Margarita sau megztinį mezga, juk ruduo jau greit, vasara baigiasi.

Spėlionės nepaliovė, mezginukai nerimo, kiekvienas norėjo išsikalbėti – juk visą dieną pratylėjo ramiai tupėdami lentynoje. Žiurkė į jų ginčus nesivėlė, nors ir jai rūpėjo naujasis mezginys. Ji paniro į senus prisiminimus, į tuos laikus, kai dar buvo šilta pilka liemenė. Tylėjo ir rudas katinas – jis neramiai stebėjo vis labiau tirpstančią žvakę ir vis ryškėjančią, didėjančią liepsnelę. Bet užsisvajojo ir jis.

Staiga ginčus nutraukė ilgakaklė žirafa. Ji buvo aukščiausia ir toliausiai matė.   

– Žiūrėkit, kokia graži ugnelė ant stalo! Kokia didelė ir kaip maloniai šildo. Koks šviesus kambarys! Kaip gaila, kad Margarita nemato, jai turbūt patiktų toks nuostabus vaizdas.

– Koks gražus ir romantiškas vakaras, – žaviai nusišypsojo Auksaplaukė.

– Ir kaip įdomiai kvepia, – stebėjosi meškiai, kraipydami noseles ir uostydami vis tamsėjantį dūmelį.

Visi  mezginukai pastebėjo ugnį. Tik ta ugnis nebebuvo nei graži, nei maloni – žvakė buvo išsilydžiusi, vaškas pasklidęs ir jau degė balta nerta staltiesė ir smilko medinis stalas.

– Nenuovokos jūs! Koks čia jums grožis, kokia maloni šiluma?! Gaisras čia, bėdžiai jūs be smegenų! – išsigandus sušuko Ūsė Ilgaūsė. – Kas tiesa, tai tiesa – blogai, kad Margarita miega ir nemato. Teks dabar patiems gelbėtis ir tą išsiblaškiusią netikėlę gelbėti.

– Gaisras? Kas tas gaisras? Kai gaisrinės atvažiuoja? – vis dar nesuprato žirafa.

– Vi-u, vi-u, vi-u! Kaip bus linksma! – džiaugėsi šunyčiai.

– Jūs tikri besmegeniai! – piktai sušuko žiurkė Ne Matilda. – Gaisras reiškia, kad sudegs namai, sudegs Margarita ir iškilmingai sudegsim mes visi.

– Geeelbėkit! – pirma atsitokėjo Auksaplaukė. – Sudegs mano gražioji suknelė ir auksinės kasos! O aš? Ką aš? Kas bus su manim?

– Padėkit, išneškit mus, gesinkit ugnį! – šaukė dabar jau visi mezginukai, bet jų niekas negirdėjo. Kai minkšti žaisliukai kalbasi naktimis, žmonės juk jų negirdi. 

– Klausyt mano komandos! Lygiuot į mane, žiūrėt į Ūsę Ilgaūsę! – sukomandavo žiurkė. – Prieš pakliūdama pas Margaritą, aš buvau ugniagesio liemene, tad dabar klausysit manęs – aš viena čia šį tą išmanau! Tik prašom be panikos. Dabar mums reikia sukelti triukšmą ir pažadinti tą ožką Margaritą, nes tik ji viena gali iškviesti pagalbą. Ar turit pasiūlymų?

Deja, mezginukai buvo visai nepatyrę, nes kažkada vieni buvo vaikiškomis kojinėmis, kiti pirštinaitėmis, o dar kiti – bobutės megztuku. Net išmintingas ir pašaipus rudas katinas anksčiau buvo tik dalimi storos megztos antklodės ir niekada nematė gaisro. Visi buvo tokie išsigandę, kad nieko nevaliojo pasiūlyti.

– Matau, iš jūsų kol kas jokios naudos. Prašau susitvardyti ir nepanikuoti, klausyti mano nurodymų, – drąsiai vadovavo žiurkė. – Matot tą stalinį šviestuvą ant spintutės? Tai artimiausias daiktas, kurį mes galime nuversti ir sukelti triukšmą, juk spintutė visai šalia, o šviestuvas metalinis ir sunkus. Kas pas mus pats aukščiausias? Žirafa?

– Aš aš, mano kaklas ilgas. Aš išsitiesiu visu ūgiu ir šiek tiek pasilenksiu, o manimi tegu nuropoja krokodilas, jis stipriausias. 

– Šaunuole, žirafa! 

Ilgakaklė išsitiesė kiek pajėgė, bet užsiropštęs ant jos krokodilas savo striukomis kojelėmis negalėjo pasiekti šviestuvo. Šį kartą užduotis pasirodė ne jo jėgoms. Jis net apsisuko atbulas ir bandė šviestuvą pasiekti mojuodamas ilga uodega, bet, deja, trūko kokio sprindžio.– Katine, tavo eilė! – sušuko Ilgaūsė, – Krokodile, tu lieki vietoje. 

Greit sumojęs ką daryti, katinas lengvai užkurnėjo ant žirafos ir krokodilo piramidės ir grakščiu šuoliu pasiekė šviestuvą. Kad ir nesunkus buvo megztas gyvūnėlis, bet gerai įsibėgėjęs letenomis jis nuvertė sunkų metalinį griozdą – susvyravęs šviestuvas su trenksmu nukrito ant žemės. Pakeliui dar užkliudė ant lentynėlės žemiau stovėjusį gėlių vazoną, ir tas, garsiai žnektelėjęs žemėn, sudužo į šipulius. Nakties tyloje nuo trenksmų net grindys suvirpėjo, ir Margarita, žinoma, nubudo. Pačiu laiku! Kambarys jau buvo pilnas dūmų, stalas ne smilko, o degė atvira liepsna, ir ugnis jau tuoj tuoj kėsinosi griebti užuolaidas.

Margarita tučtuojau iškvietė ugniagesius, atvykę drąsūs vyrai sėkmingai užgesino ugnį ir namai buvo išgelbėti. Išgelbėti buvo ir visi mezginukai, ir Margarita. 

– Valio, valio! – norėjo šaukti megzti žaisliukai, bet nubudus namų šeimininkei, deja, tik nebyliai tupėjo lentynoje, o kiti voliojosi ant grindų. 

Visą kitą dieną jaunoji panelė tvarkė namus po gaisro. Plačiai pravėrusi langus išvėdino kambarius, išnešė apdegusį stalą, surinko nuo žemės šukes, pastatė į vietą šviestuvą, pakėlusi nuo grindų sustatė į lentynas katiną, žirafą ir violetinį krokodilą. Tik vieno Margarita negalėjo suprasti: kas numetė sunkų šviestuvą, kas nuvertė molinį gėlių vazoną ir kas gi išmėtė žaisliukus? Kad ir kaip ten būtų, ta netvarka visus išgelbėjo nuo žūties. 

O žiurkė Ūsė Ilgaūsė tupėjo lentynoje tarp katino ir Auksaplaukės ir patenkinta šypsojosi. Štai kokia ji šaunuolė! Štai kokia ji protinga ir drąsi! Ką be jos būtų darę tie minkšti megzti besmegeniai? Būtų iki paskutinės minutės grožėjęsi ugnimi ir supleškėję kartu su Margarita, ta neatsakinga jaunąja panele, kuri paliko be priežiūros degančią žvakę. Kaip gerai, kad pilką liemenę kažkada dėvėjo ugniagesys.