Jeigu Ūsė būtų galėjusi pasukti galvą į kairę, ten, už katino, ji būtų pamačiusi violetinį krokodilą. Dabar ji tik viena akimi stebėjo jo ilgą storą uodegą ir dešinę užpakalinę koją ir labai laukė vakaro, kad galėtų atsisukti ir apžiūrėti visą tą siaubingą padarą. Krodilas buvo tikrai nesimpatiškas – visas kažin koks spuoguotas, spurguotas, pražiotais nasrais ir atsikišusiais baltais dantimis. Kojos buvo visai striukos – kurgi su tokiom nueisi? O dar ta violetinė spalva, visai netinkanti krokodilui. Žiurkei buvo labai smalsu su krokodilu pakalbėti. 

Vis labiau temo, už lango sušniokštė lietus ir dabar net gatvės žibinto šviesa vos vos beprasiskverbė pro langą. Tokioje blausoje violetinis krokodilas atrodė dar prasčiau. Bet tas tolygus ir vienodas lietaus šniokštimas netrukus palydėjo Margaritą į lovą ir labai greitai užmigdė. Turbūt ji jau sapnavo savo naują mezginį. Dabar jau tikrai atėjo mezginukų laikas.

– Labas, krokodile, – be jokios įžangos pradėjo pokalbį Ūsė. Bet krokodilas net neatsisuko, net akies krašteliu nepažvelgė į žiurkę. – Ei, krokodile, tu, violetini, tave gi šaukiu! – nenurimo Ilgaūsė.

– Pas mus lentynoje nėra jokio krokodilo, – pašaipiai įsiterpė rudasis katinas.

– O tai kas ten už tavęs toks spurguotas ir violetinis? 

– Už katino mėlynas banginiukas, – droviai atsiliepė ir pats violetinis krokodilas. – Aš esu mėlynasis banginiukas.

– Oi, tik nejuokinkit! Kuris čia mėlynas banginiukas? Kur jūs čia matot banginį ir kur matot mėlyną spalvą? – sukikeno žiurkė.

Tyliai ir pašaipiai sukikeno ir kiti mezginukai.

– Ūse Ilgaūse, negi nepastebėjai mėlynojo banginio? – toliau šaipėsi katinas. – Jis gi grakščiai plaukioja ir leidžia purslų fontanus. Kiekvieną vakarą. Negi nematyti?

– Au au au!.. Amt amt amt!.. Viaukt viaukt viaukt!.. – kvatojo visi šeši šunyčiai, ypač vienas nulėpausis riestauodegis margis.

Žiurkei kažkodėl pasidarė visai nejuokinga. Jai tik buvo smalsu, kodėl violetinis krokodilas save vadina mėlynuoju banginiuku. Štai ji irgi turėjo nemėgstamą vardą Matilda ir pasivadino Ūse Ilgaūse. O kodėl krokodilas pasivadino banginiuku? 

– Gerai, Mėlynasis Banginiuk. O kodėl tu taip vadiniesi? – nerimo Ūsė. – Tu juk... na, nė kiek nepanašus į banginį. 

– Nes, nes... Nes aš taip noriu, – matėsi, kad krokodilas nebuvo pasiruošęs tokiam klausimui, nes, ko gero, šioje lentynoje jo niekas apie tai ir neklausė. – Nes krokodilai negražūs ir pikti, nes jų dideli baisūs dantys ir trumpos kojos. Nes jie labai nevikrūs.

Sukluso ir kiti lentynos gyventojai – jiems buvo įdomus ir net netikėtas tas violetinio krokodilo ir žiurkės pokalbis. Jie niekada nė nesusimąstė, kodėl krokodilas yra banginiukas. Jie niekada nesugalvojo to paklausti, o tik tyliai iš jo šaipėsi. Ne visada tyliai.

– Kiaukt kiaukt kiaukt, chi chi chi, – tik vienas, margasis, šunytis niekaip nenustojo krizenti. – Dantys jam, matai, nepatinka, kojos striukos, chi chi chi! Tai ir gyvenk su savo violetinėm krokodiliškom kojom ir baisiais dantim, nejuokinęs gražių mezginukų. Kiaukt kiaukt kiaukt!

Margis taip krizeno, kad net megztas jo kūnelis visas kretėjo. Krizeno, krizeno, netikėtai paslydo ir... nuvirto nuo lentynos. O siaube! Jis kūliais krito žemyn ir būtų tėškęsis į žemę, bet, laimei, jo riestos uodegos galiukas užsikabino už lentynos šone stirksančios vinutės. Šunelis liko kabalioti žemyn galva tarp žemės ir dangaus. Na, jei tiksliau, tarp lentynos ir grindų, bet tai buvo menka paguoda.

– Gelbėkit, gelbėkit! Kiaukt kiaukt! Aš nenoriu čia likti! Aš noriu atgal į savo lentyną! Mano vargšė uodega, – aimanavo Margis. Jis muistėsi, visaip bandė pakelt didelę megztą galvą nulėpusiomis ausimis, bet buvo tvirtai užkibęs. Viskas, ko jis pasiekė, tai kad bespurdant uodegos siūlų kilputė vis didėjo, didėjo ir riesta uodegytė pradėjo irti. Uodegytė trumpėjo, siūlas ilgėjo, o šunelis leidosi žemyn. 

– Oi, gelbėkit šunelį, nepalikit jo! Oi oi oi... Vaje, vaje, – aimanavo ir vartė akis Auksaplaukė.

– Ten kažkas nutiko? Kas nutiko? Ar nenutiko? – lentynos kampe galvą kraipė ilgakaklė žirafa. – Paaiškinkit man, ar aš ką pražiopsojau?

– Au au au, amt amt amt! Nejuokaukit, gelbėkit! – amsėjo lentynoje likę šunyčiai. 

Meškiai tūnojo tolimiausiame kampe, pokalbyje nedalyvavo ir nelabai suprato, kas vyksta. 

Pirmas atsitokėjo rudasis katinas. Jis persisvėrė per lentynos kraštą ir bandė nagais pasiekti šunelį. Tačiau margio uodega buvo jau gerokai nuirusi, ir šunelis kabojo ant ilgo siūlo tarp pirmos ir antros lentynos. 

– Kad taip kas mane palaikytų, – su viltim į draugus sužiuro katinas.

– Na, bangini mėlynasai, gal prisiminsi krokodilu besąs? Užteks verkšlent:  gražus negražus... Kur tavo dantys ir stiprybė? – piktai sušuko Ūsė. – Mąstyk savo violetine galva!

Krokodilas tuoj sumetė, kaip gali pagelbėti. Jis suleido savo didelius baltus dantis į katino uodegą ir tvirtai striukomis stipriomis kojomis įsirėmė į lentyną – nepajudinsi.

– Traukit, traukit, traukit! Viens du trys, viens du trys! – skandavo mezginukai, vadovaujami žiurkės. 

Violetinio krokodilo laikomas, katinas greitai pasiekė Margį ir partempė šį į gimtąją lentyną. Princesė grakščiais pirštukais nukabino siūlą nuo vinutės. Pagaliau visi mezginukai buvo savo vietose. 

– Katine, krokodile... ė, banginiuk, ačiū. Ačiū jums, visi draugai, – nuleidęs nulėpausę galvą lemeno Margis. – Jei ne katino nagai ir ne banginiuko krokodiliški dantys bei tvirtos kojos, ši istorija būtų liūdniau pasibaigusi. Atleisk man, banginiuk.

Violetinis krokodilas šypsojosi iššiepęs visus savo baltus dantis ir mojavo didžiule spurguota uodega.

– Jei žiurkė Ūsė Ilgaūsė nebūtų manęs paklausus, kodėl vadinuosi banginiuku, aš gal ir nebūčiau prisiminęs savo krokodiliškų kojų ir dantų. O dabar žinau, kad tai mano stiprybė. Aš nebijau būti violetiniu krokodilu. Bet, – šyptelėjo krokodiliukas, – kas norite, galite ir toliau mane vadinti Mėlynuoju Banginiuku. Man patiks.

– Fui, – purkštelėjo katinas su apsimestine panieka, – tiek vargo dėl šuns. 

Ir mirktelėjo kaire akimi žiurkei Ne Matildai.

Ryte Margarita vis vartė rankose šunelį Margį ir negalėjo atsistebėti: kaip gi nuiro jo uodegytė?