Žiurkė pramerkė vieną akį ir iškart pradėjo smalsiai dairytis. Taip, kambarys. Na, tokį kambarį ji ir įsivaizdavo: nedidukas, pilnas spalvotų siūlų kamuolių. Siūlai visur kur – ant grindų, ant spintelių, krepšiuose ant kėdžių. Ji būtų atmerkusi ir antrą akį, bet antros dar neturėjo.

„Na greičiau, greičiau tu ten ją siuvinėk, bus gerai, kaip yra, kad tik matyčiau. Dailina ji čia, matai, man akis. Žiurkė aš, o ne rožinė princesė aukso plaukais, nereik man tų grožybių“, – mintyse skubino ji mezgėją, kuri ir numezgė tą žiurkę niurzgalę. Kambario šeimininkė kaip tik baigė siuvinėti antrą akį. Nedidelę, juodą kaip angliukas. Žiurkė iškart suskato dairytis po kitą kambariuko pusę – jau abiem savo siūlinėm akim. Nieko naujo ar įdomesnio nepamatė – ir vėl pilni krepšiai spalvotų siūlų kamuolių. Pala pala, o lentyna? Taip, ten jau buvo įdomiau – prie durų stovėjo aukšta atvira spinta. O lentynose – visa didžiulė kompanija megztų gyventojų. Kiek žiurkė greitosiomis spėjo užmatyt, ten sėdėjo trys meškiai, žirafa, siaubingas violetinis krokodilas, gal kokie penki skirtingų veislių šunyčiai ir net princesė. Taip taip – princesė rožine suknele ir aukso plaukais. Ir katinas. 

„Tik katino man ir betrūko!.. Ir dar rožinės princesės aukso plaukais!“, – piktai mintyse suniurzgė žiurkė.

– Na štai, būsi Matilda, pati gražiausia mano žiurkė, – džiugiai ir su palengvėjimu ištarė mezgėja, – tave jau ir baigiau. O maniau, pritrūksiu siūlų. Net uodega gana ilga išėjo.

„Pati tu Matilda! – baisiausiai pasipiktino žiurkė. – Nereik man tokio bobiško vardo, susigalvosiu pati, kokį tik panorėsiu. Žiurkė aš, žiurkė, o ne kokia senė mezgėja, kad tokiu vardu mane vadint!“

O mezgėja, beje, buvo visai ne senė. Patogioje kompiuterinių žaidimų kėdėje sėdėjo visai jauna panelė, gal net neseniai baigusi mokyklą. Ir buvo ji tikrai ne Matilda, o Margarita. Bet visą gyvenimą svajojo būti Matilda. Gal todėl ir pavadino gražiausią savo žiurkę tokiu vardu. Negalėjo ji numanyti, kad žiurkė bus tokia užsispyrusi ir tokios tvirtos nuomonės.  

Jūs pagalvosit, iš kur tokia dar visai nauja žiurkė, dar prieš akimirką buvusi tik su viena akimi, tiek daug žinojo apie pasaulį? Ogi, pasirodo, visi tie siūlai anksčiau jau kažkuo buvo. Vieni buvo megztuku, kiti staltiesėle, treti – kojinėmis ar pirštinėmis. Visi tie daiktai buvo išardyti, siūlai išplauti ir susukti į tuos spalvotus siūlų kamuolius. Merginos rankose jie virto megztais žaislais lentynoje. O lentynoje jie neužsibūdavo – ilgainiui iškeliaudavo į naujus namus.

Taigi, žiurkė Nematilda buvo nunešta į lentyną. Kurgi ji atsidūrė? Baisiau nutikti ir negalėjo – kaip tik tarp rudo katino ir princesės buvo tarpelis, į kurį žiurkę ir pasodino. Ar patupdė? Ar paguldė? Tegu jau ji pati sprendžia. Ir ką gi tu gali padaryti, būdama megzta žiurkė? Tik kantriai tupėti savo vietoje. Kantriai tupėti ir kantriai laukti vėlaus vakaro. O štai vėlai vakare, kai Margarita jau užmigs, kai kambaryje užges šviesos ir galbūt tik mėnulis ar gatvės žibintas apšvies lentynas, visa kas sujus ir sukrus. Tik tada visi megztieji žaisliukai pradės gyvent savo gyvenimus. Iki ryto. O ryte svarbiausia tiksliai rasti savo vietą ir, nutaisius nekaltą snukutį, kantriai laukti vakaro. Tada, žinoma, galima ir nusnausti. Nors mezginukams tai visai nebūtina.

Megzta žiurkė ramiai tupėjo tarp rudo katino ir princesės aukso plaukais. Iki vakaro ji negalėjo nuveikti nieko naudingo, negalėjo net palikti visai nepatinkančios savo vietos. Ne matilda nutarė susigalvoti sau vardą. Reikės gi kažkaip prisistatyti lentynų senbuviams.

Na, kad ji nebus Matilda, jau aišku. Gal Ausė? Ausytės jos tai tikrai gražios – apvalios, mažutės. Bet Ausė ir yra ausė. Na, ausė – tokia netikėlė. Žiurkė bandė prisiminti, ką gražaus ji dar turėjo. Ją, žinoma, puošė nuostabi ilga rausva uodega. Uodega buvo pavydėtina. Kiek naujoji gyventoja spėjo pamatyti, tokios lentynoje niekas neturėjo. Tokios ilgos ir net rausvos. Bet nepasivadinsi gi Uodega? Ne. Dar buvo ūsai. Ilgi ilgi, iš juodo plono valo, galiukuose net užsirietę. Žiurkė tikrai spėjo pastebėti, kad net katino ūsai buvo trumpesni. Su tokiais ūsais žiurkė atrodė labai solidi ir garbinga. Ūsai – žiurkės puošmena. Tai štai ji ir bus Ūsė. Ūsė Ilgaūsė – kad skambėtų dar išdidžiau. Viskas, nutarta. Lentynoje tupėjo nauja pilkmargė žiurkė Ūsė Ilgaūsė. Apvaliom ausytėm ir pačia ilgiausia rausva uodega.

Ūsė Ilgaūsė buvo numegzta gerokai po pietų, tad ir vakaro laukt neprailgo. Sutemo, Margarita išėjo į kitą kambarį. Lentyną apšvietė pro langą šviečiantis gatvės žibintas, nuo jo gelsvos šiltos šviesos kambaryje pasidarė dar jaukiau, nei dieną. Megzti žaisliukai tuoj suklego, juk taip įdomu susitikti ir susipažinti su nauja gyventoja.– Sveika, žiurke Matilda, – pirmas pasisveikino vienas iš meškių. 

– O, labukas, naujoji žiurkute! Aš esu Auksaplaukė, – prisistatė princesė.– Oi, kokia gražuolė, pamanykit, – pašaipiai murktelėjo katinas, bet tikrai pastebėjo ilgus Ūsės ūsus.– Sveikute!– Matilda! Koks puikus tavo vardas! – Juk jie visi girdėjo, kaip Margarita pavadino žiurkę.– Pirmiausia, atminkit visi ir iškart: aš – ne Matilda! Aš niekada nesivadinsiu tokiu bjauriu vardu, kuris visai nepritinka padoriai žiurkei. Nuo šios dienos ir visiems laikams aš – žiurkė Ūsė Ilgaūsė. Artimesni galės kreiptis Ūse. Katinas visu vardu mane vadins visuomet. Dėl Auksaplaukės aš dar pagalvosiu.

Žiurkė baigė savo ilgą prakalbą ir išdidžiai pakėlusi galvą nutilo. Ji labai norėjo išdidžiai nusisukti, bet vienoje pusėje buvo katinas, o kitoje – princesė. O nusisukt ir žiopsot į sieną buvo labai neįdomu.