Nežinau, ar tau teko patirt,
Kaip būtis pasodina plaukiką stebėti jos tėkmę nuo kranto?
Nė iš šio, nė iš to it iš nuovargio laikrodžiai stoja
Ir kaip keičiasi, keičiasi viskas – kas skonį, kas spalvą praranda.
Nors nėra kur skubėt – užmiršti, pasiklysti, vėluoji.
Sąrašai tų, kas žino tave,
Išretėjo tarytum visai sudėvėtas ažūras.
Išbarstei – gal pasėjai – žodžiu ir žinotus, ir daugkart kartotus.
Tu į tėkmę žiūri,
Ar tėkmė į tave abejodama žiūri –
Įsileist į sroves ir gelmes, ar atimti sveikatos likutį ir protą?
Ar kada pajutai,
Kaip tavy gūžias brangstančios dienos?
Kaip išnyko prasmė judesių, kaip tikslai išsislapstė?
Ak, gal baigės plaukikų lenktynės,
Ant kranto lieki melstis vienas,
Nes geidi visomis juslėmis į verpetą pakliūt,
Ne į amžiną tylą ir naktį.