Karantinas išretino mūsų operuojamų senolių gretas. „Švarios“ reanimacijos nebeturime, tad į operacinę patenka tik beveik sveiki planiniai ligoniai, o seniukų tarpe tokių reta. Na, bet urologai tokie gydytojai, kad jaunų pacientų pas juos mažuma. O dirbu vėl su urologais. Einu apžiūrėt tikėtina nelabai ligoto seniuko. Na, reikia jį operuoti, nieko čia neprilauksi.
Ligonių mažai, palatose po vieną. Lovoje sėdi tvarkingas diedelis. Vasara, karšta – žmogelis su sportiniais šortais, Žalgirio marškinėliais. Mane pamatęs, pasitempia, išsitiesia, – matomai laukė jau, nerimavo.
– Sveiki, Mykolai-Valentinai. Kaip jaučiatės? Kaip jus namie vadina? Mykolas ar Valentinas?
– Mykolas aš, Mykolas. Įdėjo tėvai man tą Valentiną – niekas taip nevadina.
– Gerai, kai žadinsiu, kviesiu Mykolu. O tai dar ne tuo vardu iš miegų kelsiu – miegosit sau, kitam vietos neužleisit ant stalo.
Šypsosi Mykolas. Rimsta.
Tai papasakokit, ar daug bėdų su sveikata turit? Kaip širdis dirba?
– O kas ta širdis, kur ji yra? – šelmiškai mirkteli Mykolas ir sukikena – sėkmingai pajuokavo. Klapt klapt klapt – klapsi per dideli dantų protezai.
– O kaip kaujospūdis? Ar pamatuojat kada nors?
– Kraujospūdis? Kraujospūdis... Ai, tai Vitalė sakė, kad retas. Toks tuk tuk tuk po kaklu iš lėto...
– O ar vaistų kokių geriate? Gal su savim pasiėmėte?
– Geriu geriu. Bet nepasiėmiau. Tai Vitalė duoda pusę ryte, ir kitokią jau visą – vakare. Karčios tokios. Mažytės, – viltingai žiūri į mane – gal atpažinsiu.
Sunkiai man sekasi išklausinėt Mykolą. Siuntime informacijos skurdžiai.
– O ar daug pavaikštote? Į kelintą aukštą užlipat nesustojęs?
– O ko man laipiot? Namas tai vieno aukšto. Mūsų gatvėj ir nėra aukštesnių. Ir eit niekur nereikia – Vitalė man viską atneša.
– Lazdelė, matau, kampe – tai gal sunkiai ir bepaeinat? Dėl sąnarių, ar uždūstat? – bandau vis ištardyt dieduką.
– Ai, lazdelė? Tai man jos ir nereikia. Vitalė sakė – dėl tvirtumo. Tai lazdelė dėl tvirtumo.
Ot kad taip tą Vitalę pakalbint. Bet turiu tik Mykolą.
Pasakoju Mykolui, kad nuskausminsiu iki pusės, kad įdursiu į nugarą, kad reikės ramiai pasėdėt.
– O tai man nereiks miegot?
– Tai jei norėsit – švelniai pamigdysiu.
– O jeigu nenorėsiu?
– Tada galėsit nemiegot ir žiūrėt į ekraną, kaip operuoja.
– O jeigu nenorėsiu miegot ir nenorėsiu žiūrėt?
– Tai nemiegosit ir nežiūrėsit. Pasirašykit, ponas Mykolai, jei sutinkate. Pavardė, vardas ir parašas.
Diedelis traukia akinius, ima tušinuką ir bando rašyt vardą. Drebančios raidės nerangiai lipa viena ant kitos, nepataiko į eilutę, šokinėja. Vargais negalais pakeverzojęs kažką panašaus į žodį Mykolas, šelmiškai žiūri į mane:
– Užteks. Būsiu jūsų Mykoliukas.
Mano Mykoliukas operacijos metu kalbino ne tik mane, bet ir visą operacinės personalą. Teko tyliai ir švelniai pamigdyti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2024-03-14 13:01:47
Šaunuolis diedukas Mykolas, jeigu prieš operaciją nepraranda optimizmo.