Karantinas išretino mūsų operuojamų senolių gretas. „Švarios“ reanimacijos nebeturime, tad į operacinę patenka tik beveik sveiki planiniai ligoniai, o seniukų tarpe tokių reta.  Na, bet urologai tokie gydytojai, kad jaunų pacientų pas  juos mažuma. O dirbu vėl su urologais. Einu apžiūrėt tikėtina nelabai ligoto  seniuko. Na, reikia jį operuoti, nieko čia neprilauksi.
    Ligonių mažai, palatose po vieną. Lovoje sėdi tvarkingas diedelis. Vasara, karšta – žmogelis su sportiniais šortais, Žalgirio marškinėliais. Mane pamatęs, pasitempia, išsitiesia,  – matomai laukė jau, nerimavo.
    – Sveiki, Mykolai-Valentinai. Kaip jaučiatės? Kaip jus namie vadina? Mykolas ar Valentinas? 
    – Mykolas aš, Mykolas. Įdėjo tėvai man tą Valentiną – niekas taip nevadina. 
    – Gerai, kai žadinsiu, kviesiu Mykolu. O tai dar ne tuo vardu iš miegų kelsiu – miegosit sau, kitam vietos neužleisit ant stalo.
    Šypsosi Mykolas. Rimsta.
    Tai papasakokit, ar daug bėdų su sveikata turit? Kaip širdis dirba?
    – O kas ta širdis, kur ji yra? – šelmiškai mirkteli Mykolas ir sukikena – sėkmingai pajuokavo. Klapt klapt klapt  – klapsi per dideli dantų protezai.
    – O kaip kaujospūdis? Ar pamatuojat kada nors?
    – Kraujospūdis? Kraujospūdis... Ai, tai Vitalė sakė, kad retas. Toks tuk tuk tuk po kaklu iš lėto...
    – O ar vaistų kokių geriate? Gal su savim pasiėmėte?
    – Geriu geriu. Bet nepasiėmiau. Tai Vitalė duoda pusę ryte, ir kitokią jau visą – vakare. Karčios tokios.  Mažytės, – viltingai žiūri į mane – gal atpažinsiu.
    Sunkiai man sekasi išklausinėt Mykolą. Siuntime informacijos skurdžiai. 
    – O ar daug pavaikštote? Į kelintą aukštą užlipat nesustojęs?
  – O ko man laipiot? Namas tai vieno aukšto. Mūsų gatvėj ir nėra aukštesnių. Ir eit niekur nereikia – Vitalė man viską atneša. 
  – Lazdelė, matau, kampe – tai gal sunkiai ir bepaeinat? Dėl sąnarių, ar uždūstat? – bandau vis ištardyt dieduką.
  – Ai, lazdelė? Tai man jos ir nereikia. Vitalė sakė – dėl tvirtumo. Tai lazdelė dėl tvirtumo.
  Ot kad taip tą Vitalę pakalbint. Bet turiu tik Mykolą.
  Pasakoju Mykolui, kad nuskausminsiu iki pusės, kad įdursiu į nugarą, kad reikės ramiai pasėdėt.
  – O tai man nereiks miegot? 
  – Tai jei norėsit – švelniai pamigdysiu.
  – O jeigu nenorėsiu?
  – Tada galėsit nemiegot ir žiūrėt į ekraną, kaip operuoja.
  – O jeigu nenorėsiu miegot ir nenorėsiu žiūrėt? 
  – Tai nemiegosit ir nežiūrėsit. Pasirašykit, ponas Mykolai, jei sutinkate. Pavardė, vardas ir parašas.
  Diedelis traukia akinius, ima tušinuką ir bando rašyt vardą. Drebančios raidės nerangiai lipa viena ant kitos, nepataiko į eilutę, šokinėja.  Vargais negalais pakeverzojęs kažką panašaus į žodį Mykolas, šelmiškai žiūri į mane:
  – Užteks. Būsiu jūsų Mykoliukas.
  Mano Mykoliukas operacijos metu kalbino ne tik mane, bet ir visą operacinės personalą. Teko tyliai ir švelniai pamigdyti.