– Barr, barr, barr... – į duris.
Klausiu: – Kas?
– Senatvė, –
Rodo dirbtinius dantis.
– Žiogs tavęs nematė! –
Nepykau, sušukau, –
Sėsk, pakelsim dviese
Už metus ir kitus,
Tuos, kur dar nevėsę.
Jeigu jau atsivilkai,
Nors ir kaulai braška,
Miegas lenkia mus, sapnai,
Patys džiaugsmą raskim!

Ir kad tik matytum tu,
Kariškai „šklenkelę“
Keliame aukštyn kartu.
Ko gi mes negalim
Palaižyt „velnio lašų?!“ –
Šiluma krūtinę
Užkariauja pamažu, –
Žydime, Tėvyne –
Lietuva, būki sveika
Ir žaliuok lyg rūta! –
Kojos kyla, polką mina.
Metų? Kaip nebūta!

– Tūpt, stot... stot ir tūpt, –
Diriguoj Senatvė, –
Tik aukštielninkiems negriūt!..
„Kokia ji – pragmatė“, –
Pagalvoju ir visai
Jau man linksma tampa, –
Spirgam „trečioje“ dorai
Mes „jaunystės rampoj“.
Sukamės plačiu ratu,
Aslą valsai raiko.
– Ui, seniokas drabnas – tu! –
Komplimentą taiko.

– Bet ir tu gi nešpietna, –
Aš jai tūravoju, –
Žiedlapių balta spalva –
Mūs plaukai, mieloji.
Žvakės nedegu aš tau,
Grabo man nedirbdink.
Būkim žavūs patys sau,
Kol dar plaka širdys!