Ko pasaulyje daugiau, gal meilės,
Ne, daugiau pasaulyje yra kančios,
Nes dažnai išsigąstam džiaugsmo,
Išsigąstam meilės tikros, stiprios.
 
Ji užklumpa nekviesta ir neprašyta,
Įsiveržia lyg vėtra, viską sujaukdama,
Tampi jos ženklu amžiams pažymėtas,
Tampi lyg smuikas, lyg įtempta styga.
 
Ji tave atgaivina, atjaunina, guodžia,
Kai esi jau išdžiūvęs ir kiauras lyg rėtis,
Jauti  švelnias glamones, ašaros srūva,
Kaip reikėjo tada ja džiaugtis ir  gėrėtis.
 
Meilė — gražiausia, kas su tavim atsitiko,
Ji pati save daugina, pripildo, kelyje tyko,
Pasaulis yra meilei, džiaugsmui sutvertas,
Kas to nesupranta, yra nevertas skatiko.