Mano namai – viržiai ir samanos,
Mano širdis – medžių, vilko dainoj.
Stirnų takais purvinomis pėdomis,
Kol naktelė dar dangų bučiavo,
Nebylė partizano dukra vėją pamilo.
 
Sakyk, mergaite, kur volungė gieda?
Pažvelk, mergaite, kur tėvelis miega –
Argi tau ne šalta vienai tarp beržų?
Ir tarp žibuoklių prigulusi mergaitė,
Šypsojosi pušims, šypsojosi žvaigždėms.
 
Mano balsas – upės šniokštimas,
Mano stiprybė – laisvė gimtinės.
Kas ims į žmonas laukinę sielą?
Ir stirnų takais, greitesnės už kulką
Josios akys sekė palaidūną vėją.
 
Viržiai ir samanos gėrė kraują,
Vilko daina skrido tarp medžių –
Kol naktelė dar dangų bučiavo,
Užmigo nebylė partizano dukra,
Užmigo ir josios meilė palaidūnui vėjui.
 
Mano namai – ąžuolai ir uosiai,
Mano širdis – Lietuvos žemėje...
Kur volungės gieda miško lopšinę,
Kur upių vanduo greitesnis už kulką,
Nebylė partizano dukra vėją pamilo...