– Šiandien tau bonusas, – praneša vedėjas, – urologai atviru būdu operuos 98 metų seniuką. Neužsišok, įsivertink. 
    Operuosiantis gydytojas mane pasitinka karingai:
  – O tu į metus nežiūrėk, į žmogų žiūrėk, nieko dar nereiškia tie metai. Ohoho dar diedukas, kad tik visi tokie būtume! Na, labai nori žmogus operuotis, – ta tirada turi tikslą mane nuraminti. Gerai. Einu žiūrėti į žmogų. Jeigu vertinčiau tik senolio tyrimus – nebūt  prie ko ir prisikabinti.
Lovoje matau sėdintį seneliuką – mažulytį, atrodo, pradingstantį pataluose. Plikė tvarkingai pridengta atauginta žila plaukų sruoga. Akytės tokios mažos, besišypsančios. Ir šviesus, aiškus žvilgsnis. Žinančio žmogaus žvilgsnis.
    – Na, pons Zenonai, kaip jaučiatės? Ar gera buvo ligoninės lova, kaip išmiegojot? 
    – Oi, ačiū, daktarėle, miegojau, kaip namie – valandžiukę pamiegu, dvi paguliu. Jau papratau taip.
    – O ar taip būtinai norit operuotis? Nebejaunas esate, metuose. Ar atlaikysit, pons Zenonai? Operacija rimta nusimato. Juk ir taip gyvent galima visą gyvenimą, – dar turiu vilčių atkalbėt diedelį nuo rizikingo sprendimo. 
    – Va, matai, daktarėle, „rankinuką“? – rodo seniukas virvute prie juosmens prikabintą šlapimo surinkimo maišiuką, – o aš nors numirt noriu kaip vyras. Ir pagyvent dar noriu kaip vyras. Kad galėčiau savo sode po obelimi nusižymėt. Nesuprast tau, daktarėle. Nenoriu to maišelio nešioti. O dėl manęs tu nebijok! Ne taip lengva mus šimtamečius nulaužt. Jei jau tiek metelių pravargau – ne jūsų valioj mane numarint. 
    – Na, jei taip tvirtai nutaręs, tai paklausinėsiu jus. Turiu daugiau žinoti, kad sėkmingai nuskausminčiau. Ir kad ryt poryt savom kojom žygiuotumėt. Nuo pradžių pradėkim – koks jūsų ūgis?
  – Ooo, kai karūmenėj tarnavau, diktas buvau! O dabar nepasakysiu. Pasimieruokim. 
  Ir ponas Zenonas neįtikėtinai greitai išsirita iš lovos ir stojasi šalia manęs. Mažytis – man gal iki ausies, o aš pati pusei kolegų vos iki nosies.
  – Ai, neliko nieko..., – padejuoja.
  – O ar rūkot? Ar gyvenime anksčiau rūkėt?
  – Rūkiau rūkiau. Pamenu, piemuo buvau, vyšnių lapų prisukau – kad užtraukiau! Negerumas toks užėjo. Vat tada tik rūkiau. Daugiau neprireikė.
  – O ar kokių vaistų geriate? Ligų kokių turite?
  – O kas man duos tų vaistų, daktarėle. Nereikia man jų. Pakrutu, malkelę atsinešu, vandens pusę kibiriuko. Tiek ir be vaistų galiu. O daugiau ir gana. 
  Po apžiūros važiuojam į operacinę. Operacija praeina tikrai sklandžiai. 
  O po keletos dienų aš Zenoną sutinku skyriuje – šliūru šliūru velka dideles ligoninės šlepetes link tualeto koridoriaus gale.
    – Ponas Zenonai, kur gi jūs pats vienas? Gi sesutės antuką paduos! Paprašyt reikėjo.
    – Tai kad sesutės jau pagyvenusios, – aiškina mano beveik šimtametis, – sunku joms. O aš ką, aš jau galiu. Aš jau be savo rankinuko, – su pasididžiavimu šypsosi Zenonas. Ir nušliūrina į koridoriaus galą. Kaip vyras.