Už vieną neskalbtą jau duoda šimtą išskalbtų.
Džiaugsmingai švinta tiems, kas turi gyvasties pakilti.
Rytoj, rytoj, rytoj... Smalsu, kur būsi tu?
Kaip varpas garsiai gurgžda striuko kelio smiltys,
Nes akys mato tai, kas nebe tau,
Nes gomurys net vilgomas uždžiūva.
Liūties bijai, nebeprašai dangaus,
Nes išskalbtieji gula kaip pakliuvo.
Kažkaip graudu būt ne žmogum – drugiu,
Kuris plasnoja tiek, kiek leidžia vėjas.
Rytoj, rytoj, rytoj... Ne, nežinau – tikiu,
Kad vertikalei reikia pribuvėjos,
Todėl prieš finišą aš ištaškiau spalvas,
Kurių negalima net Rojun išsinešti.
Argi svarbu, kas išdėvas užkas?
Tikrai tai bus žalesnis ir gyvesnis.
„Luktelk, luktelk“...