Melavai neatbūtą pavasarį, 
Bet norėjosi vyturiu kilti, 
Kada priėmiau tavąją pasaką 
Ir ėjau dingusioj šaly šilti. 

Ten pajacų svita gardžiai juokėsi 
Ir „kvailutė“ slapyvardį taikė.
Supratau, sėdžiu ne tose rogėse,
Tad išmokau visus apeiti. 

Tylos raukšlėje braidžioju, čeža
Augmenijos liaudis, į klausą
Suneša neregėtą bagažą,
Trupinį (atiduodama) glausiu.

Aš nekalsiu nei vieno prie kryžiaus,
Pirmas riksmas saugo Komuniją,
Tik į meilės glėbį sugrįšiu,
Atsidavusi – siela ir kūnu.