Šiandien Pianinas jautėsi labai pasipuošęs. Ir kaip gali būti kitaip – juk trečiadienis. Ant stovo jau laukė natos. Šumanas - šįvakar ore tvyrojo romantiška nuotaika.   Porcelianinėje vazelėje, pastatytoje ant baltos nertos servetėlės, iš proto varė frezijos. Stiprus jų kvapas svaigino ir ore vos juntamai pleveno kažkokia nekasdieniškai pakili ir nerimastinga nuotaika. Tai buvo aiškus ženklas – šiandien laukiame Smuiko. Smuikas visad vėluodavo. Jį atsinešdavo pagyvenusi ponia – ilgu nertu sijonu ir žilų plaukų kupeta. Visada – tas pats sijonas ir išsitaršę, neklusnūs, žili plaukai. Ir Smuikas toks – lyg ir blizgantis nepriekaištingu laku, visad suderintom stygom – bet iš jo tiesiog veržėsi gaivališka nevaldoma energija – kaip ta neklusni  žila ponios kupeta. Ir tik kartais Smuikas būdavo ramus, lyg prisimindamas, kad ir jis, ir ponia  - jau pagyvenę. 
     Ant mažo apvalaus stalelio mėlynoje lėkštutėje gulėjo penki mažyčiai plikyti pyragėliai. Aplieti šokoladu. Jie laukė Violončelės. Ja nešinas turėjo atvykti mažytis seneliukas. Toks nedidukas, jog atrodydavo, kad Violončelė jį atsineša. Jis visad būdavo tvarkingai susišukavęs ir visad vilkėjo senučiuką juodą barchatinį švarką, blizgančiom nuo senumo alkūnėm ir rankogaliais. Visad tylus, santūrus. Už jį kalbėjo Violončelė – ji papasakodavo viską. Ir apie neklusnų, neaišku kuo besidomintį anūką, ir apie nušalusias rožes sodelyje... Ir apie širdies skausmą. 
       Ir dar virtuvėje kvepėjo plikoma kava ir kardamonu.   Ateis Fleita. Taip, Fleita turbūt ateis pirma. Kaip visad. Ji bus garbingai padėta ant Pianino ir su ja atvykusi apkūni nedidukė ponia pirmiausia virtuvėje gers kavą su kardamonu ir vienu mažu plikytu pyragėliu. Antrą pyragėlį ji suvalgys jau su visais kartu prie apvalaus staliuko. 
     Štai ir visi svečiai. Keturi, kaip visad. 
     O po to už pianino atsisės Maestro. Jis sugros pirmus akordus. Prisijungs Violončelė, po to Smuikas ir Fleita. O gal pirmas prisijungs Smuikas. Muzika užlies kambarį ir viskas, kas nereikšminga dings. Pasimirš ir nušalusios rožės, ir nepritekliai, ir skauduliai. Dar kvepės frezijos, šokoladas ir kava su kardamonu – jie taip dera prie muzikos. 
          Bet šiandien viskas buvo kažkaip kitaip. Pianinas tai jautė ir negalėjo suprast – iš kur tas nerimas, ta nenusakoma liūdesio nuojauta.   Gal kad Maestro  labiau susikaupęs ir rimtas? Gal kad jo žingsniai ne tokie tvirti ir vis išsimuša iš ritmo, kai Maestro praeina pro apvalų staliuką su plikytais pyragėliais?   
     Kaip visad pirma atėjo Fleita. Ji buvo padėta ant pianino. Bet apkūnioji ponia nenuėjo į virtuvę – ji atsinešė kavą į svetainę. Ir kažkaip atsargiai, drebančiais pirštais paėmė vieną pyragėlį.
Matai, kaip...
Ir nutilo. 
Ir jie abu su Maestro tylėdami gėrė kavą su kardamonu.   
    O po to staiga atėjo Smuikas. Išsitaršiusi ponia įsiveržė ir sustojo. Šįkart ji nepavėlavo.   Kava jau buvo išgerta. Kabary stovėjo paruoštos trys kėdės ir Maestro kėdutė prie Pianino. Jie visi susėdo, bet Maestro Pianinas tylėjo. Tylėjo Smuikas ir Fleita. Vidurinioji, Violončelės, kėdė liko tuščia. 
     Ir staiga Maestro užgrojo. Ne Šumaną, ne iš natų. Akordai buvo kapoti, garsūs, lyg nederantys. Pikti. Prisijungė Smuikas. Gaivališkai. Ir tik Fleita bandė visus nuraminti. Ji  tyliai verkė.   
    Jie grojo ilgai. Seniai Pianinas negirdėjo tokios muzikos. Skaudžios, neramios, lyg prisimenat visą gyvenimą. O po to grojo jau kitaip – ramiai, plačiai – ir vėl lyg prisimindami visą gyvenimą. 
     Ir kai įėjo Violončelė, atrodė, kad dar ilgai nesibaigs tie prisiminimai. Violončelę atsinešė jaunuolis. Nedidukas toks, liesas, skysta barzdele – galėjai pamanyt, kad Violončelė jį atsinešė. Jis tyliai išsiėmė iš kuprinės seną juodą barchatinį švarką ir pakabino jį ant vidurinės kėdės atlošo.   

Išėmė iš dėklo Violončelę ir pats atsisėdo. Ir tada jie vėl užgrojo. Keturiese. Violončelė papasakojo viską – Ir kaip seneliukas ją padovanojo anūkui, ir kad anūkas ne toks jau ir netikęs. Ir kad rožės sodelyje atsigavo. 
      O po to jie keturiese gėrė kavą su kardamonu ir valgė mažyčius plikytus pyragėlius, aplietus šokoladu. Liesas jaunuolis juos labai mėgo. 
   Ir iš proto varė frezijos.