Kažkur pasaulyje yra Pieva. Labai graži pieva – pilna įvairiausių gėlių ir į Saulę skrendančių drugelių. Kiekvieną rytą toje pievoje išdygsta po naują ramunėlę, pakalnutę, snaputį,  varpelį. Ar po kokią kitą gėlytę – puošnesnę ar kuklesnę. Kiekviena nauja gėlytė – tai naujas vaikiukas. Toks dar mažytis, gležnas, kurio labai laukia jo mama.
Šiandien iš drėgnos ir šiltos žemės prasikalė raktažolė. Ji dar silpnutė, vos nulaiko neišsiskleidusią galvutę. Aplink ją – visos pasaulio gėlės – didesnės, mažesnės, tik kraunančios pumpurą ir jau besipuikuojančios vešliais žiedynais.
  – Kas aš ? Kur aš? – prasimerkė raktažolė.
  –Tu Pievoje, – geranoriškai paaiškino šalia auganti ramunė. Pažiūrėk, kiek čia mūsų daug – vaikiukų. Mes visi čia augame laukiami ir mylimi. Štai, matai tą dobiliuką? Koks jis didelis! Jis greitai skris  į Saulę.
  – O, kokia aš laiminga! Aš jaučiu, kaip manęs  laukia mano mamytė! O kaip aš ją pamatysiu? 
  –Tu keliausi į Saulę. Kai ateis laikas, tavo žiedelis virs drugeliu ir tu išskrisi. Pažiūrėk, visa dangaus mėlynė pilna drugelių! Jie jau keliauja. 
Raktažolė nusišypsojo ir iškart ūgtelėjo. O šalia jos, visai visai šalia staiga išdygo nedrąsi laukinė našlaitė. Tokia smulkutė, melsvai geltona, drėgna nuo ryto rasos.
  – Štai ir aš, – kukliai  šyptelėjo nauja gėlytė, – Ar greitai aš pavirsiu drugeliu? Aš labai noriu į Saulę, aš labai noriu pamatyti savo mamą. Ji manęs laukia?
  – Reikės ūgtelėti, – paaiškino šneki ir viską žinanti ramunė.
Ir vaikiukai augo. Gražėjo. Vieną vakarą ramunės žiedelis virto dideliu baltu drugeliu ir pakilęs nuskrido į raudoną besileidžiančios Saulės ugnį. 
  – Sudie!, – šūktelėjo palikdama Pievą ramunė, – Aš būsiu vakarinis vaikiukas!
Kitą rytą našlaitė nubudo liūdna. Per naktį ji visai nepaaugo, o jos lapeliai pradėjo suktis ir džiūti.
  – Man bloga, – liūdnai sušnibždėjo laukinė našlaitė, – dabar aš jaučiu, kad mano  mama manęs nenori. Ji manęs nelaukia. Aš niekada nevirsiu drugeliu, aš neišskrisiu į Saulę.
  – Taip negali būti!, – paprieštaravo raktažolė. Visi vaikiukai laukiami. Pažiūrėk, kokie mes gražūs.
  – Apsidairyk geriau, ir tu pamatysi, kad kitos gėlytės tik išdygusios nuvysta. Jų niekas nelaukia. Jos nevirsta drugeliais. Jos  nelaimingos miršta.
Raktažolė apsidairė tolėliau – ji buvo tokia laiminga ir laukiama, kad anksčiau niekada nesidairė toliau savo žiedyno. O toliau, tarp nuostabių į dangų besistiebiančių gėlių ji pamatė ir vieną kitą vystančią ir džiūstančią nelaimingą gėlytę. 
  Dar kitą rytą našlaitė nebenubudo.
O raktažolė užaugo. Jos rasotas žiedas virto drugeliu citrinuku, kuris  nuskrido tiesiai į tekančios Saulės spindulius. Ryte.
  – Mamyte, o kokia gėlytė buvau aš?
  – Tu, Saulyti, buvai dangaus mėlynumo varpelis.